Juoda, smaloj pramirkus varna ir tobulai baltas obuolys, toks iš Ievos delno. Jie kartu juoda ir balta. Sisitiko glotniai apvali, nepriekaištinga sfera ir susidarkius komplikuota juodai mėlyna dėmė. Jos negailestingai lesa viena kitą, tik nuodėmingas obuolis ir nuodėminga varna, savo aštriu juodu bedančiu snapu bando prakiurdyti baltą, na gal gelsvą, gal rausvą apskritimą. Baltas, lengvas, ugnies nematęs drugelis slaptai stebi purviną biblinę orgiją, kažkieno nekaltybės praradimą. Šlykšti varna ir saldusis obuolys- kaip vienas, kaip bendra nedorybė. Vienas iš dangaus, kitas iš po dangaus. Dabar jie prisiėdę vienas kito skrenda į dangų, į tą tobulą žydrą.
Pradedam nuo to, kad reikėtų vengti rašybos klaidų... Dar labai įdomu, ar tik tas tavo tobulai baltas obuolys kartais ne chameleonas (Mat, iš pradžių pasakai, kad tas vaisius baltas, o po jau GAL baltas, GAL gelsvas, GAL rausvas)... Na, jei jau remiesi krikščionių tradicijomis, tai ir baiki krikščioniškai, nes dabar nesupratau, kalbi apie tai, kad meilę plėšti nuodėminga, ar tai, kad kai varna sulesa obuolį ir pakyla į dangų, jis kyla kartu (dėsnis kvailiui). Tai tiek logikos.
Labai konkretūs įvaizdžiai, tiksliai lyg ant juvelyro svarstyklėlių pasvertas kiekvienas žodelis - nieko nereikalingo, visas kūrinėlis preciziškai tiklus - tiesiai į protą, į įvaizdžių ir asociacijų pasaulį. Gražu.
Vienoje pasiklydusioje sferoje palaidotas kirminas nepanašus į ugnies nemačiusį drugelį.
Tačiau žaidžiantis formomis protas suvokia savo beprasmybės svarbą... :)