Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







PAKLUSNUMAS

7.
Somewhere I have heard this before...



Sapnas, kurį teko netrukus išvysti, atrodė nepaprastai ryškus ir tikroviškas, nors vaizdai ir garsai galvoje keitė vieni kitus kaip fantastiniame kino filme, suderindami tarpusavyje menkai susijusius dalykus.
Turėjau neįtikėtiną galimybę pažiūrėti į save iš šalies – jokiame kitame sapne dar tokios galimybės nebuvau turėjęs. Atrodė, tarsi vienu metu valdau du kūnus, arba kad mano siela atsiskyrė nuo fizinio apvalkalo.
"I'm on my time with everyone... "
Aš stovėjau tamsios erdvės viduryje ir žvalgiausi, ieškodamas šviesos spindulio. Puikiai žinojau, kad jo sulauksiu. Kažkaip juokingai lanksčiausi, stiebiausi ir kitaip keičiau padėtį, kad geriau matyčiau. Pastebėjau, koks esu liesas. Judesiai buvo energingi, tačiau jaučiau, kad viduje esu labai pavargęs.
Tai buvo neįtikėtinas pojūtis: mano antrasis "aš", plūduriavęs kažkur aukščiau ir atlikęs prekybos centro vaizdo kamerų funkciją, jautėsi gerai, patogiai, o pirmasis buvo išsekęs ir norėjo miegoti. Į galvą šovė pašėlusi mintis, kaip tai būtų nepaprasta, jei poros galėtų šitaip vienas kitą jausti: savo kailiu žinoti, kaip jaučiasi antroji pusė.
Netrukus iš tamsos išlindo šviesos spindulys, kuris palengva įgavo žmogiškus kontūrus. Tai Greta! Abi mano dalys pajuto džiaugsmą. Norėjau ją pasišaukti, bet burnoje jaučiau kažkokį siaubingą skonį, kuris neleido išsižioti ir pralementi bent žodį. Staiga pamačiau rankoje turįs stiklinę pieno. Tuojau pat ją išmečiau ir mane apkurtino sprogstantis dūžtančių šukių garsas.
"I have very bad posture... "
Greta kažką rėkė, staugė, bet aš jos nesupratau. Netrukus ją pasiglemžė tie sušikti "nakties šešėliai". Norėjau staugti, bet negalėjau.
Vienas ilgai nelikau. "Kamera" pajuto žingsnius už nugaros. Įdomus pojūtis, turint omeny, kad aš buvau aukštai virš žemės. Kas galėtų eiti oru?
Netikėtai žingsnius pakeitė balsai.
- Čiupk už kojų, Staska.
"Sit and drink Pennyroyal tea... "
Jau nebemačiau savęs, žiūrėjau tik iš viršaus, o tamsą pakeitė kažkokie žaliai raudoni drebučiai. Aš pajutau, kad nevaldau kojų, bet visvien kažkur judu. Sekundę pamaniau, kad galbūt taip vyksta iš tikrųjų.
Įsispoksojęs į tą keistą žele masę, išvydau joje Miko veidą. Jis buvo susiraukęs ir, ilgai nelaukęs, pradėjo į mane spjaudyti.
Akis užliejo šlykšti žaliai putojanti masė, jaučiau ją ant veido, ir suvokiau ją esant net ant "kameros". Aplinkui viskas buvo žalia, mane tai gąsdino, norėjau bėgti nuo tos žalumos. Deja, kojos ir toliau manęs neklausė.
Netrukus mane užliejo įvairiausių balsų banga. Visus juos tarė tos pačios riebios šlykštuko Miko lūpos.
"Distill the life that's inside of me... "
- Še, nelaimingas ***o gabale! Tu užmušei mano motiną! Dabar sumokėsi! Staska, nori pasakysiu baikę? Ta čigonė man išpranašavo "ryžąją mirtį"! Vamzdiec, idiotė nelaiminga! Simuuuukas žiopliuuukas! Pagauk mane! Gal norėtum pienelio, anūkėli? Čia tau pavojinga, išvažiuok. Ryžą, sakai? Taigi Marytės saugotis turėsi, cha cha cha. Tu Rimšių vaikas? Jei kas nuskriaus, atvaryk va į tą namą.
"Somewhere I have heard this before…"
Pagaliau įkyri kalbanti galva nutilo. Aš vėl išvydau save iš šono ir supratau turintis rankoje kirvį. Tiek mano kūnas, tiek "kamera" troško gerai atsivėdėjus juo švystelt ir atsikratyt Miku,  atkeršyt už visus tuos vakarus, kai per jį nespėjau prisiliest Gretai prie plaukų ir atskleisti savo jausmų, bet jis dingo pats, man nespėjus nė suvokti, kad jau nebeturiu ir kirvio.
"…In a dream my memory has stored…"
Pradėjau bėgti nežinia iš kur atsiradusiu taku. Dvigubą vaizdą vėl pakeitė pirmo asmens perspektyva. Aplink jau nebuvo tamsu, bet man tas nerūpėjo. Jaučiau, kad turiu kažko bijoti, ir ta baimė, nežinant ko bijau, nešė mane į tolį. Galbūt aš bėgau nuo pačios baimės, norėdamas jos atsikratyt.
Netikėtai takelis baigėsi ir aš atsitrenkiau į duris. Norėjau pabelsti, bet pamačiau, kad krumpliais paliečiau visai ne medinį paviršių. Tai buvo paštininko kakta.
- Vaikeli, turiu tau siuntinį.
Ištarė ta kraupia intonacija, kurią girdėjau Pauliaus name.
- Iš kur tu viską žinai? – Iškart paklausiau, galvodamas apie paskutinius įvykius.
- Jie tave pagavo. Mirtis tave pagavo. Romka, kai baigsim su šitais, iškart varysim į Kauną, ane? "Hansa" laukia išskėstom rankom, che che.
"I’m anemic royalty…"
Viskas vėl dingo, aš vėl atsidūriau kažkokio kosmoso be žvaigždžių viduryje. Jau apsipratau, kad garsus, vaizdus ir jausmus man tiekia tik vienas šaltinis.
Staiga vėl pamačiau Gretą, šį sykį visiškai nuogą. Kažkodėl aš visai nenustebau, matyt, jau buvau įpratęs prie sapno keistenybių.
- Aš ilgai tavęs laukiau, - pasakė ji tokiu tonu, lyg Seime per mikrofoną šnekėtų apie penktą įstatymo pataisą. Toliau tęsė vis rūstėjančiu tonu, nepaisydama šokinėjančių minčių. – Trejus metus. Per tą laiką spėjau visko prisigalvoti. Man buvo labai liūdna. Mikai, nelįsk. Sukau galvą, kodėl neaplankai, net neparašai kokio nusususio laiškiūkščio. Bet galbūt tu tikrai nužudei mano mamą. Aš jaučiausi tokia vieniša. Nebetikiu tavim. Viskas baigta. Gerai, varom.
"I love myself better than you…"
Išgirdau garsų trinktelėjimą, po kurio sekė tyla. Nebemąsčiau apie tai, ką regiu.
Paskutinius žodžius pasakė ne Greta, supratau tik tiek. Jau nebegalėjau atskirti, kur sapnas, o kur realybė.
Pasirodė, kad jau esu atsimerkęs, bet negalėjau būti tuo tikras. Pajutau, kad iš tiesų negaliu valdyti nei rankų, nei kojų. Buvau surištas.
Ištarti irgi nieko negalėjau, nes ant lūpų kažkas buvo priklijuota. Visą kūną stipriai gėlė skausmas, negalėjau sukioti galvos.
"I know it’s wrong, so what should I do? "
Buvau kažkokiame mažame mediniame pastate, prie sienos mėtėsi krūva malkų, lange matėsi miškas. Dėmesį prikaustė atlapotas tuščias juodas lagaminas. Kodėl jis tuščias? Ką į jį dės? Mane, sukapotą į gabalėlius?
Tykiai, nejučia kylančią paniką šiek tiek prislopino atradimas, kad nesu čia vienas. Akies krašteliu įžiūrėjau šalia sėdinčią Gretą, taip pat surištą.
Supratau, kad jei neišsibudinsiu ir tučtuojau nepradėsiu veikti, galiu tapti istorija.

[Bus daugiau]

Screamizavonė 2005
2005-11-03 18:27
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-17 10:46
justickis
Man visai nevertingi atrodo angliški intarpai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-03 19:09
ScReAmaS
jasna. na gal ir tikrai. na ka as galiu pasakyt, neimanoma kad visi sakiniai butu originalus ir atrodytu niekur negirdeti. visgi tas "tapimas istorija" skamba bjauriai, zinau zinau ;DDD worde pasitaisysiu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-03 19:05
Tomas Marcinkevičius
Scena, kur herojų apsvaigusį neša - gana gera, turi nemažai žavesio savyje. Tačiau galas vėl grąžina mus į senąją detektyvinę istoriją, o paskutinis sakinys tiesiog nokautuoja holivudiškumu.

A.P.: Supratau, kad jei neišsibudinsiu ir tučtuojau nepradėsiu veikti, galiu tapti istorija. - pasakė Bondas. Džeimsas Fucking Bondas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą