Paklusnumas (6). Just because you're paranoid...

PAKLUSNUMAS

6.
Just because you're paranoid don't mean they're not after you


Kartais būna gyvenime situacijų, kai, joms užklupus, žmogus jautiesi bejėgis, bandydamas suprasti ir paaiškinti tai, ką matai. Ne, aš nekalbu apie mokslu nepaaiškinamus dalykus – ufonautus, paralelinę visatą ir panašiai, paliksiu tuos marazmus žibintuvėliais apsiginklavusiems Malderiui su Skali. Aš labiau orientuojuosi į tuos skausmingai keistus smegenų vingių užsiraitymus, kurių trūkumą savyje jausdavo Vatsonas, stebėdamas savo draugelio Holmso atradimus. Mano dedukciniai sugebėjimai tą akimirką buvo visiškai apgailėtini, tad tegalėjau skėstelti rankomis ir keiksnoti šį pasaulį, kurio aš kartais visai nesuprantu.
Tai buvo laiškininkas. Tas pats senukas, kurį visai neseniai mačiau giedrą, linksmą ir nerūpestingai tauškiantį apie vibratorius.
Dabar gi šis žilas pašto balandis sėdėjo mediniame supamajame krėsle Pauliaus bute, kaktą vagojo susirūpinimo raukšlės, veidas baltas kaip sūris, iš lūpų tyliai liejosi keisti garsai ne žmonių kalba.
- Ką Jūs... čia v... veikiat? – Suvapėjau atsisukdamas. Stingulys ir šokas praėjo pakankamai greitai, kadangi paštininkas kėdėje sėdėjo ramus ir, bent jau vizualiai, neatrodė grėsmingai.
Balbatavimas liovėsi, ir senis prabilo į mane aiškiai, bet su neslepiamu drebuliu ir nerimu balse.
"Truth - covered in security... "
- Noriu, kad mane išklausytum. Pasitikėk manim. – Jis tarė žodžius taip, lyg būtų juos suplanavęs prieš tūkstantį metų. Šiurpą kėlė nuo jo sklindančios bangos, kurios kone sakė: "Nepaklausysi – mirsi". – Aš žinau, kad tu ne vietinis, tu tik šiandien atvažiavai. Nakties šešėliai nori tavęs. Čia tau pavojinga. Išvažiuok. Tučtuojau.
Man nugara ėjo pagaugais, bet stengiausi mąstyti logiškai. Aš ir taip suprantu, kad man čia gresia pavojus. Bet iš kur jis visa tai žino?
"I can't let you smother me... "
To ir paklausiau.
- Aš tik paštininkas. Nešioju laiškus po kaimus. Sutinku žmones. Pamatau, ką jie veikia. Kartais pamatau daugiau, nei noriu. – Trumpam nutilęs, jis vėl sau panosėj pagromulavo kažkokius nesuprantamus žodžius. Netrukus pratęsė savo kalbą, lyg niekur nieko, o mano smegenyse jau tvirtai užsifiksavo įrašas "Paštininkas - psichas". – Čia – ypatingas kaimas. Laiškai verkia kruvinom ašarom. Išvažiuok.
"I still smell her on you…"
- Kodėl? – Man užvirė kraujas, nes tas paštininkas akivaizdžiai žinojo daugiau už mane. - Ką, nes mirsiu? Nes mane nužudys? Papasakok! Padėk man! Ar tu atsiuntei tą siuntinį? Ką tai reiškia?
- Laikas nestovi vietoje. Pančiai reikalauja tavo rankų ir kojų.  Jie tave gaudo.
- Kas jie?!
- Jie gaudo visus, kas atvyksta. Jiems nereikia svečių. Šiandien pamačiau. Aš mačiau tave prie upelio.
- Matei? Kas mane puolė?
Įtampa, kurią jaučiau šnekėdamas su tuo keistuoliu, pasiekė aukščiausią tašką. Norėjau staugti ant jo, gal net griebtis grasinimų, kad tik jis man atskleistų savo kortas ir visa, ką žino.
Vietoj atsakymo – nauja keisto balsių ir priebalsių kratinio lavina, nepanaši į jokią kalbą pasaulyje.
"... get away get away get away, away from your home... "
Jau žiojausi, norėdamas išvadinti jį nukvakusiu paranojiku ir nešti kudašių, bet po akimirkos įvyko tai, kas mano viduriuose sukėlė "perestroiką".
Žinote tą jausmą, kai nuo patiriamo siaubo ir bejėgiškumo užima kvapą? Atrodo, kad visas kūnas apsunksta milijonais tonų, o galvą norisi persiskelti pusiau ir išlaisvinti save nuo klaidžiojimo po tą patį minčių kalėjimą, kai supranti, kad nieko nesupranti, ir pavojus pradeda isteriškai daužyti tavo susikurtą taikų vidinį pasaulėlį.
"... I'm afraid I'm afraid I'm afraid, afraid of a ghost... "
Lauke tylą pervėrė kraują stingdantis Gretos klyksmas.
Norėjau tučtuojau lėkti pro duris ir paliečiau rankeną, bet paštininkas man sukliudė.
- Ne! Ten mirtis! Bėk pro langą!
Dar niekada gyvenime nebuvau taip išgąsdintas. Senio balsas buvo skardus, įsakmus ir kažkodėl priminė alkano vilko stūgsmą Mėnuliui. Aš atšokau nuo durų lyg nuo pragaro vartų.
Lauke kažkas dėjosi, girdėjau tolyn trepsinčių kojų garsą ir vyliausi, kad vienos jų yra Gretos. Pribėgau prie lango.
- O Jūs? – Supratęs, kad be reikalo užsipuoliau, nejučia vėl tapau mandagus.
- Mirtis man ne priešas. Aš dar nebaigiau čia nešioti laiškų.
"Gotta find a way, to find a way, when I'm here... "
Jo balse jaučiau baimę, didelę baimę, ir tuo pačiu susitaikymą. Mano mintys skriejo viena pro kitą kaip "Formulės 1" bolidai. Pamėginau temptis tą keistą senuką drauge, tačiau jis nesileido ir pradėjo hipnotizuojančiai suptis krėsle, užsimerkdamas ir nugrimzdamas į transą.
Trumpam atsisukęs į duris, išvydau pamažu veriantis rankeną. Už jų jaučiau esant keistą, nepaaiškinamą šurmulį. Jie niekur nenubėgo, jie visdar buvo čia, jiems reikėjo manęs.
Nebuvo laiko gaišti. Karštligiškai sugriebiau lango rankeną, atsidariau ir išskubėjau laukan žaibo greitumu link ten, kur girdėjau Gretos klyksmą. Viskas atrodė panašu į nesibaigiantį košmarą, ir aš mintyse meldžiau Dievą, kad leistų man pabusti.
Greitai suvokiau, kad nesvarbu, ar paštininkas iš tikrųjų daužtas. Esmė tame, kad jo žodžiuose buvo daug tiesos.
"Just because you're paranoid don't mean they're not after you... "
Netrukus pamačiau kažką juoduojant, ir man pasirodė, kad ten Greta.
Tas greitai tolstantis juodulys man rodėsi esąs kažkur miško tankmėje, o iki ten teko dar gerokai pabėgėti. Norėjau šaukti, bet kažkas tarsi blokavo man gerklas.
Kojos pralenkė mano protą, nes kai atsidūriau miške, suvokiau aplink nematąs nė gyvos dvasios.
Kūne nebeliko nė menkiausio lašo jėgų, aš atsirėmiau į medžio kamieną ranka, bet išstovėti jau vistiek negalėjau. Atsisėdau ant šlapios žolės ir pamėginau surikiuoti savo mintis kaip neklusnių skautų komandą.
Paštininkas neklydo, nebent man vėl kažkokiu būdu teko laimė ragauti haliucinogenų. Bet aš, atvažiavęs į N., burnoj nieko neturėjau, išskyrus tą sušiktą pieną. Be abejo, alkis turėjo įtakos mano išsekimui, tuo labiau kai stresas ir bėgimas sudegino šitiek kalorijų.
Nesisekė nei mąstyti, nei veikti. Aš tiesiog leidau sau užmerkti akis ir to pakako, kad atsidurčiau kažkur toli nuo ten, kur buvo mano pavargęs kūnas.

[Bus daugiau]

Screamizavonė 2005