Džamala

Aš nesuprantu, kas čia vyksta, ar aš sapnuoju ar čia masinė haliucinacija?
Aš stovėjau prie perrėjos ir negalėjau patikėt, juk čia ta pati mano gatvė ir tas pats šviesoforas. Kur dingo tie pykčio pilni veidai, kurie visad stovi kitoje gatvės pusėj ir laukia susirėmimo jos viduryje? Visi trokšta kuo stipriau pečiais nustumti savo priešininkus iš anapus gatvės. Šviesoforas čia atlieka baisią misiją– skelbia mūšio startą. Man patiko kautis aš juk vyras, stiprus ir galingas. Nuolat triuškinu silpnuosius, žinoma, tuo per daug nesididžiuoju, bet, mano manymu, jie turėtų vienąkart išmokt apsigint. Juk čia visa esmė puolimas–gynyba, puolimas–gynyba. Man patinka taip gyvent. Aš visad laimiu. Svarbiausia yra pergalė. Tačiau tai, kas vyko dabar mane siutino, tikiuosi, kad čia tikrai sapnas.
Mano priešinikai man šypsojosi. Moterys koketiškai kikeno ir žvilgčiojo į mano pusę, maži vaikiūkščiai tiesė savo šokoladu ir seilėm ištepliotas rankas, net močiutės ramios ir laimingos pasirėmusios ant lazdų mojavo mano pusės diedukams. Visa tai man buvo nepriimtina. O baisiausia, kad ir prie manęs išsirikiavę žmonės elgėsi taip pat.
–Negi nematot, kad aš noriu kautis?
Tačiau, regis, niekas manęs negirdėjo, gal jie nematė ir mano stipriai sučiauptų lūpų ir iš pykčio drebančio kūno? Tie žmogeliai toliau man šypsojosi. Abi pusės buvo apsėstos kažkokio paslaptingo gėrio ir džiaugsmo.
Ir tai dar ne viskas. Jų žvilgsniai kartkartėm nukrypdavo į gatvės vidurį, ir tada jie pradėdavo rankomis ploti kažkokią bjaurią melodiją. Jie šūkčiojo ir plojo, maži vaikai badė savo pirštais, ir nustebę žvilgčiojo į mamas. Jie matė kažką, ko aš nemačiau, tai mane siutino dar labiau.
Negaliu patikėt juk gatvėje nieko nėra, tai kas po velnių darosi? Net vairuotojai išlipę iš mašinų plojo. Paskui abi jau ne be priešų pusės pradėjo artėti  vieni kitų link, kol visi sustojo ratu ir ritmingai pradėjo judėti klubais, visi maivėsi ir linksmai krizeno. Aš likau stovėti savo vietoje. Negaliu taip nusileisti ir eiti kartu su tais nevykėliais į jų sektantiška ratą. Aš nepralaimėsiu jiems. Niekada.
Jie vis šoko. Susikibę už rankų, porom, po vieną. Aš nemėgstu šokti –ne vyrui užpakali vizgint.
–Ateikit pone, prisijunkit prie mūsų!
–taip taip nesidrovėkit!
–bent jau pažvelkit į Džamalą, ji nuostabi, ateikit!
Neslėpsiu, kad man  įdomi šio chaoso priežastis, kuri turbūt ir yra toji Džama ar kokia ten, bet ne, negaliu nusi  negaliu būt toks kaip jie, negaliu būt toks laisvas, aš juk neišprotėjęs, Kad šokčiau vidury gatvės. Tik ne aš. Tačiau net nepastebėjau, kai atsidūriau džiaugsmingame savo priešų ratelyje, kurio viduryje nieko nebuvo, tikrai, ten nieko nematyt. Taigi galutinai aišku, kad šie vispročiai šoka aplink savo nematomą išgalvotą stabą. Tai baisu. Aš pasisukau eit iš čia, tačiau vėl negalėjau pajudėt, kažkas vėl mane sustangdino. Taigi buvau įkalintas šitam pakvaišusių žmonių užburtam rate. Mane lietė daugybė moteriškų rankų, braukė  per pečius ir nugarą, net vyrai man stvėrėsi į parankes. Ir svarbiausia jie visi tokie šviesus, tikrai, kažkokie iššviesėję žmonės su tokiais aš nebuvau dar susitikęs. Jie šoko, dar vis šoko. O rato vidury dar vis nieko nebuvo.
–Jūs kerinti, dar nesu matęs tokios moters
–mamyte, o, kodėl ji juoda tokia ką, mamyt?
–koks gražus jos sijonas, gaila, kad tokių čia pirkt turbūt nėra.
                –O jūs ir rytoj čia šoksit?
–gal galėtumėt pasakyti savo telefono numeri?
–kaip seniai aš šitaip šokau!
–koks simpatiškas tas vyriškis, idomu, kodėl jis nešoka?
                –la famme fatale
                –iš kur jūs?
                –jūs turbūt nesuprantat lietuviškai, žinoma, todėl ir neatsakote mums
                –mamyte, ateisim dar kada nors čia, gerai?
Negaliu patikėt jie šnekėjosi su kažkokiu isivaizduojamu žmogum, uždavinėjo savo kvailus klausimus. Koks absurdas. Ir tada atsitiko tai. Žmonės išsisklaidė pamojavo rankomis žvelgdami aukštyn ir nuėjo. Nuėjau ir aš, pažvelgiau į laikrodį praėjo vos kelios minutės.
Džama, Džama, Džama niekaip negalėjau pamiršti šito vardo, o gal net ne vardo, nežinau. Kvailystė, kvaršinu galvą visokiom nesąmonėm.
Tačiau norėjosi kuo greičiau baigt darbą, ir eit namo tuo pačiu keliu, per tą pačią perrėją. Po truputį aš pripažinau Džamala, kad ji išties buvo, tik šis atstūmimas, ir nesvarbu, kad net nežinojau, kas taip su manim pasielgė, gal angelas, gal kažkokia mistinė būtybė. Nežinau, bet aš pasikeičiau per šią dieną, tiksliau, per tas kelias minutes, kai buvau įtrauktas į tą stebuklingą ratą. Aš nebenoriu kovot. Kone bėgte pribėgau prie sankryžos, vildamasis pamatyt būrį šokančių žmonių, plojančių tą patį ritmą, bet viskas vyko įprastai vėl dvi priešiškos pusės, dvi stovyklos, bet šįkart aš buvau kitoks, aš šypsojausi tikėjausi taip prisišaukt ją. Taip visiems besišypsodamas perrėjau perrėją, paskui dar vieną gatvę, paskui priėjau tiltą, atsirėmiau į šaltą turėklą ir pirmą kartą taip susižavėjęs žvelgiau į upę, mane slėgė sunkios metalinės tilto konstrukčijos virš galvos, aš atsiklaupiau ir per groteles stebėjau, kaip ramiai ji teka. Gal ji matė tą Džamą? Negali būt, negali būt, aš išprotėjau, tai ji ta nematamoji mane apkerėjo.
Nežinau kaip ir kodėl, bet aš atsidūriau po tiltu, nuleidęs basas kojas į vandenį. Taip aš niekad nebuvau dar pasielgęs, vidurį miesto, pačioj užterščiausioje, dvokiančioje upėje! Bet jei jau taip atsitiko tai tikrai ne šiaip sau. Vanduo, buvo nuostabus, tikrai. Aš laukiau jos. Leiskit prisipažint taip dar nelaukiau jokios moters ir dar nepažįstamos nė karto nematytos, ir šiaip ne aišku ar apskritai egzistuojančios. Bet man patiko rizikuot, tik šįkart nesijaučiau toks drąsus ir visagalis. Pajutau, kad ji gali būt daug stipresnė už mane. Ne negali būt aš paistau kažkokias nesąmones moteris turi būt kaip įprasta silpna, nuolanki virtuvės ir lovos darbininkė. Ar gi aš neteisus? Velnias, ką aš čia darau? Aš tikiu viskuom, kas moksliškai paaiškinama, o, pažiūrėkit, kaip koks idiotas laukiu paslaptingos undinės išnyrančios iš Neries. Jau stojausi eiti namo ir atsikratyt savo nenormalių fantazijų, kai vandenyje pamačiau atsispindint kažkokią medžiagą, ta paklodė buvo išpiešta įvairiausiais afrikietiškaisornamentais, ryškios spalvos šoko vandenyje, norėjau pažvelgt į viršų, bet negalėjau pajudint galvos. Girdėjau tą patį ritmą, kurį plojo žmonės šokdami. Dabar jis visai kitaip skambėjo. malonesnės muzikos nesu girdėjęs. Aš stengiausi įžiūrėti moters veidą, bet jį nuolatos slėpė medžiagos. Po truputi jutau kaip kažkas paleidžia mano kūną, aš pradėjau ritmingai judėti    sukausi ratu plojau rankomis buvau laisvas. Džamala nusileido ant vandens  ir plaikstydama savo afrikietišką rūbą  šoko su manim. Aš bijojau, kad ji nedingtų. Ji buvo  tokia tokia... Džamala, Džamala, Džamala rėkiau kaip  išprotėjęs, o ji kukliai man šypsojosi ir aistiringai sukosi kartu su tūkstančių ženklų ant drabužių ir kūno . Ji buvo NUOSTABI aš nesupratau, ką ji su manim daro, ji šoko, šoko sukosi ant vandens, ranka kviesdama į upės vidurį, ji taip gražiai man šypsojosi  ji mane viliojo spartėjančiu ritmu. aš sukausi taip greit. jutau švelnų sruvenimą po kojomis. Mes sukomės ratu tolyn upe. Džama, Džama tik tiek tegalėjau ištart.