Keičiasi

"Toks, kaip visi"

    "Violetinėse mintyse
    šiąnakt klaidžioja
    paslaptys.
    dienos lange
    kaip lietus vakare,
    amžinybė dvelkia
    jaukia vanile
    ir šįkart visai
    nebaisu... "
    (Užrašas ant S. Ach paveiksėlio)


    Ruošiu sau arbatą kažkaip iškilmingai - puodelį pastatau tiksliai (ąselė atsukta į kairę pusę, o dešinėje - paguldytas šaukštelis). Paprastai man nesvarbu kas ir kaip padedama, svarbiausia skonis. Patiekta arbata nuolatos nebūna tokia pati: vis didinu jos karštumą arba mažinu cukraus kiekį. Šiandien ketinu tai trumpam sustabdyti.
    Tiek daug praėjo laiko nuo tada, kai išėjau. Daviau naują pradžią savo mažiems ir dideliems norams, o pati užsidariau, sukūriau tiek tikslų, o pradėjus galvoti apie jų išsipildymą, ėmiau pasijutau apgailėtina.
    Arbatos dar nemaišiau, teliko sulaukti Jo. Jis niekada negeria arbatos. Išvis nieko negeria, bent niekada nemačiau... bet argi tai svarbu?
    Jau laikas, prisimenu ir, apglėbusi rankomis puodelį, stebiu savo atvaizdą jame. Garai švelniai kutena nosį. "Jau laikas" - kartoju tylomis. Jo nėra. Nerimaudama gurkštelnu skysčio - skanus, bet sukylantis nerimas taip lengvai nenuryjamas.
    Palieku stalą, skubiai apsiaunu batus ir leidžiuosi laiptais žemyn. Vos praveriu laukujes laiptinės duris, beveik susiduriu su ramiu Jo veidu.
    - Vėluoji, - nusišypso Jis. - bet neverta dėl to rūpintis.
    Aš ir vėl nežinojau, kad turėsiu tave čia sutikti... - teisinuosi ir leidžiuosi eiti nežinoma kryptimi prieš vėją.
    Daug galvoju apie laiką, tariu, kai preinam pro ryškiai geltoną kaštoną. Pasilenkiu ir paimu vieną nukritųsį kaštoną ir įsidedu į delną.
    - Kuo tai ypatinga? - paklausia Jis, o paskui slepia akis, žiūrėdamas į mano radinį.
    Viskas apgaubta daugybe prisiminimų. Juos paleidžiu iš minčių, jie atsimuša į sienas ir parbėga atgal, tik jau kitu kampu, atsidūstu ir kaštoną delne suspaudžiu smarkiau nei pirma. Mat metai prabėgo taip greitai ir viskas pasikeitė. Tai trikdo, stebina, liūdina.
    - Ruduo taip pat keičia daugelį dalykų. Žiūrėk, užpils lietumi, apvers lapais, išpūs truputį skaudžiu vėju, taps purvinu, bet vis vien suteiks nors kruopelytę laimės...
    Ir nestovės vietoje, pridedu ir abu sugaudom šypsenas.
    Eidama taku, jaučiuosi pagaliau atsigavusi. Šaltas išpūstas oras, garuojantis mums pro veidus, išlekia su trupučiu jausmų, kurių išsakyti pritrūksta žodžių. Žinoma, taip paprasčiau net nejučiomis, nes Jis mane ir šitaip supranta. Many prieita riba, kuri pasirodo nėra galutinė, būtinai bus palikta su daugtaškiu arba kableliu, kad galėčiau pratęsti.

    Vakare praveriu langą, nugeriu atvėsusią arbatą, įsipilu į puodelį karšto vandens. Šį sykį nosies nekutena garai, viskas maišosi su vėju. Gatvėje įsižiebia žibintai, niekas nestovi vietoje. Mintyse pamatau save stovinčią ten, tamsoje, delne spaudžiančią kaštoną ir galvojančią apie praeitį ir dabartį. Staiga, tarsi prabudus iš miglos, kurioje skendėjau, pažadu sau kitą kartą pavaišinti Jį arbata. Būtinai būtinai.