Ponia Emilija

Moteris, kuri sėdi prie lango.
  Taip ponią Emiliją vadina aplinkinių blokų gyventojai. Vadina ir tie, katrie nė žodelio su ja nėra prašnekę. Ponia Emilija, galima sakyti, visada prie lango. Vasarą, kai gražu ir šilta, ponios Emilijos langas atviras. Tada prie jo sustoja šnektelti pažįstami ir kaimynai, kai kurios jaunos mamos palieka vežimėlius su vaikais, o pačios  bėga į viršų pasidėti pirkinių. Ir keista, tie neverkia, o jeigu kuris vienas pradeda bruzdėti, tuoj iš viršaus ateina geras ir malonus balsas, tuomet belieka galvą sukioti, ieškoti iš kur tas čia dabar.
  Ponia Emilija čia gyvena bene trisdešimt metų. Žmonės atmena, kad ji visada čia buvo. Ir visada prie lango. Ir visi aplinkiniai žino, kad ponia Emilija nevaikšto. Žmonės pasakoja įvairias istorijas. Vieni sako, kad ponia Emilija nevaikšto nuo jaunystės, tikrai negali paaiškinti, dėl kokios priežasties, kiti kalba, kad tokia ponia Emilija liko po karo, kurio metu neteko vyro ir sūnaus. Atrodo, kad pastarąją nuomonę susidarė dėl to, kad ponia Emilija tai vieno, tai kito paprašo užpirkti šv. Mišias už Vaclovą ir Kaziuką.
  Ponia Emilija gyvena sau vieno kambario bute. Apstatymas kuklus, nei kilimų, nei bereikalingų baldų, sakyčiau, net skurdus. Gultas, stalas, dvi kėdės, viskas. Sieninėje spintoje irgi erdvu. Viena, nevaikštančiam žmogui dar mažiau visokių progų pasižmonėti, antra – ponia Emilija nieko nekaupia. Net keista, kaip ji, niekur neišeidama žino apie visus ir viską, ir pirmoji stengiasi atsiliepti į kitų nelaimes. O tų nelaimių tai netrūksta, žinot. Kitoje to paties namo laiptinėje gyvena vienišas ir jau visai prasigėręs vyriškis. Sako, buvęs karininkas. Jo seniai visi išsižadėjo – ir žmona, ir vaikai, ir draugai. Beliko sugėrovai, o ir tie tik tuomet, kai šis pensiją gauna. Nebėr pinigų, ir tų nebelieka. Tik ponia Emilija jo gailisi: žmogus gi. Ir virdama sau sriubą ar košę, tyčia “padaugina”, kad dar ir kita lėkštė liktų. Bėda tik, kad pati nunešti negali, kitų prašyti turi, o tie nesupranta, kad žmonėms nepridera vieniems kitų teisti.
  Ponia Emilija, pasakok jos pačios, gauna didelę pensiją. Prieš keletą metų dar kažką knyburiuodavo prie lango – tai būdavo jos darbas. Tą darbą jai atveždavo, o paskui, jau padarytą, paimdavo. Dabar ponia Emilija jau nebedirba, o tik ilsisi, nes prie lango pastatyta sukama kėdutė, ant kurios sėdėdama ji ir su atėjusia kaimyne pasikalba, ir pasisukusi puodą pamaišo, ir dar vikriai iš šaldytuvo pieno maišelį pasiima.
  Reikėtų pasakyti, kad ponia Emilija tarsi traukia į save žmones. Jai retai tenka pabūti vienai, pagalvoti apie save. Ji vis kitų nelaimių klausosi, patarinėja. Ir ne tik.
  Anksčiau, kiekvieną kartą, gavusi pensiją, ponia Emilija palepindavo save. Paprašydavo kaimynės nupirkti obuolių, bananą ar apelsiną. Dabar, kai name priešais pasimirė jauna moteris ir paliko vyrą su dviem našlaičiais, ponia Emilija nebesilepina. Ir šviesos nebedegina vakarais, kad mažiau mokėti reikėtų, kad vienu kitu litu daugiau liktų. O tiems vaikams atneša jų kaimynė “nuo močiutės” tai obuolių, tai bananų, tai saldainių. Gal užaugtų jie ir taip, be dovanėlių močiutės. Žinoma, kad užaugtų, tik poniai Emilijai tuščiau ir liūdniau širdy būtų.
  Ponia Emilija nerakina durų. Per daug sudėtinga mat būtų jas atidarinėti kiekvienam, panorusiam užeiti ir sušilti. Vagys, sako, ir taip žino, kad iš jos nėra ko paimti, o dori žmonės lai sau eina, negaila.
  Ponia Emilija turi paslaptį, tik niekam jos nesako. Ji nėra tokia vargšė, kaip kam galėtų atrodyt. Ji buvo labai nelaiminga. Gyvenimas sugriuvo pirmą kartą, kai suėmė ir išvežė jos vyrą. Gyvenimas sugruvo antrą kartą, kai užsimerkė sūnaus akys. Gyvenimas sugriuvo trečią kartą, kai sužinojo, kad niekada nebevaikščios. Ar ne per daug vienam žmogui, žinot, pati ponia Emilija savęs to klausdavo, patale gulėdama.
Atsitokėjusi suprato, pamatė, kiek aplinkui nelaimintų, kuriems ir ji galėjo ištiesti ranką. O kai ištiesė tarsi pačiai palengvėjo.
Niekas ponios Emilijos neapvogė, niekas jos neskaudino ir danties niekas ant jos negręžė. Ponia Emilija tiesiog buvo.