Atsakomoji reakcija į organizmo sudirginimą (refleksas)

Skambančiuose varpuose apčiuopiau tavo sielą ir atradau savosios atsaką. Prisiminiau tai, kame neatsiejamai persipynę rega, uoslė, klausa, lytėjimas ir dar kažkas Vėl pajutau tą garsą, kurio neišgirdau, bet kurį mačiau prieš daugelį metų, kai atsiskyrus mūsų lūpoms, jų paliktame tarpe akimirkai susikirto spindulys ir ledas, šviesa ir šaltis. Kalavijo ašmenų blykstelėjimas ir šerkšnas ore. Gal tai panašu į džerkštelėjimą, tokį trumpą, kad jis negadina simfonijos, o  tik pažadina užliūliuotuosius perspėdamas:

- Neužmirškit, suderinti garsai ir melodijos grožis bei intensyvumas, galų gale, ir jos gyvavimo laikas priklauso tik nuo jūsų. Negalvokit, kad viename bučinyje radot amžinybę. Ji gali būti netikra, apgaulinga ir greit pasimirštanti.

Svaiginamai nerealu, ne tos dimensijos, kuriose kvepia keptomis bulvėmis ir svogūnais... Tačiau dabar stoviu ir galvoju, kad, nepaisant nešvarių puodų, skalbinių, vaikų čiauškėjimo ir zyzimo, aš dar jaučiu šerkšno skonį ir gaivą bučiuodama tave ir kartais pametu galvą, kai mane apkabini, ir nuraustu, kada tu vogčiomis žiūri į mane nuogą. Moteriškai susigėstu, jog nebesu tokia graži, kaip anksčiau. Ir apsidžiaugiu, kadangi tu vis dar į mane žiūri, nori ir geidi. Gulėdama tavo glėbyje, jaučiu savo silpnumą, kažkokią atavistinę gėdą, kad tu jį matai, bet nieko keisti nenoriu. O tu mane bučiuoji, glostai, suprasdamas, kad virpu aš nuo tavo pirštų, ir neskubi paleisti. Taip ir tekame savo upe. Nuo ryto iki ryto, vis taip pat, bet lyg ir nenuobodžiai.
Visgi kartais man pasidaro baisu, nes šimtaprocentinės laimės nebūna. Juk pasitaiko, aš tau meluoju arba tiesiog nesakau tiesos. Juk atsitinka, kad tu kažką nutyli, nuslepi, vardan bendros darnos. Abu, ko gero, mokame nuryti dalį nesusipratimų, užgožti įžeistą savimeilę, neišsiliedami priekaištų lavina. O kas, jei praeities nusivylimai ims ir išsiverš vieną dieną viską nušluojančiu, purvinu srautu? Ir paskubomis, grubiai šoksime atsirinkti savo asmeninių brangenybių, aukų, sudėtų ant šeimyninio gyvenimo altoriaus, siusdami, jog jos nebe tokios tviskančios, apsinešusios plėnimis ir gal jau visiškai nuvertėjusios...
Bandau negalvoti apie šį reginį, nes keisti ir keistis lyg ir nenoriu, ir atsimenu, jog pasaulyje yra kur kas daugiau žmonių nei du. Apsižvalgau, stengdamasi įžiūrėti, kuo jie laimingi, ar, kam apsikritai gyvena. O kai jų siekius palyginu su savąja nepretenzingąja laime su tavimi, tik nusišypsau. Nes nežinau, ką galvoti apie save. Esu... arba absoliučiai kvaila, arba labai laiminga.
Dar... Dar retsykiais paspėlioju, kas būčiau, jei nebūčiau sutikusi tavęs.
Daugiau lyg ir apie nieką, išskyrus buitinius rūpesčius, nemąstau.
Vėl džerkštelėjimas, šviesa ir ledas. Seniai primirštas Mendelsono maršas ir tolyn vejama mintis apie laidotuvių varpus. Kiek šioje atkarpoje susikaupę gėrio ir grožio, kaip jie veikia vienas kitą, nesiimu nuodugniau tyrinėti. Tik įsivaizduoju, kad pagrindinis grožio bruožas – trapumas, o gėris kvepia pastovumu.
Šerkšno nuaustas raštas, sutviskantis saulės spinduliuose, kurie jį tirpina, ir nuvarvantis, toli gražu, ne skaidriomis ašaromis nuo murzino miesto lango. Kas yra šiluma, kuri sudarko šalčio grožį?