Rudeninės šypsenos ištįsta į tave
Lyg saulė tvieskianti pro langą.
Smeigi gilyn į sielą išsiilgusias akis
O volungės vis suokia laimę.
Nedrįsk primint kaip tiesą nešėm savyje
Kaip tyrą giesmę jos išmainėm į purvus,
Ir taip į niūrią žvaigždę mes išėję
Vis ieškom narvo volungėms – o laime!
Aš pasiduot ketinimų jau neturiu,
It paukštis žinantis tik tiesų kelią
Palikęs marmuru pavirtusius lapus
Vien laimės valandos skubu parnešti.