Iš rudenio II

Mūsų kojoms pamiršta lapai šlamėti
(Tie sustingę rytai, tos sušalusios naktys...),
Mes jau nieko nedrįstam garsiai norėti,
Gal todėl ir pavargę, bet tikrai ne išalkę.

Ir į mūsų sapnus neateina ramybė,
Šiluma mus aplenkia, kai vėl geriame kavą.
Tebūnie laikinumas, o gal amžinybė,
Bet šiandieną mes svetimą mylim - ne savą.

Tad nebedegam jau ugnyje mes iš meilės,
Mums per šaltas sustingęs ruduo, o gal tik
Tas akmuo, kuris slegia (net nepadeda eilės), -
Tai tyla, kuria krentame lapais žemyn...