Penki metai... (Pažadas)

Aš tik buvau gryžusi iš darbo. Tvarkiausi, ruošiau vakarienę. Diena kaip diena… Visos jos tokios… Pradėjo švilpti užkaistas arbatinukas. Nukėliau nuo viryklės, prisipyliau puoduką ir patraukiau į svetainę. Einant pro buto duris, kažkas paskambino. Chm, lygtais šiandien nelaukiau svečių… Na nieko. Nuėjau link jų, atrakinau ir atvėriau…
Už jų stovėjo, ilgais, maždaug iki pečių, garbanotais plaukais, mėlynom akim ir į viršų riesta nosim pasidabinęs vaikinęs. Vilkėjo mėlynus, (taip matytus) nutrintus džinsus, kurie buvo lopas ant lopo. Virš jų plėvesavo juodų, nesukištų į kelnes, marškinių skvernai. Vieną ranką  buvo paslėpęs už nugaros, kitoje laikė mėlyną, lygiai taip pat kaip ir džinsai nutrintą kuprinę.

- Sveikutis “nabašnike”. –tarė.
- Atsiprašau, keliom minutėm per anksti, bet ką jos reiškia prieš praėjusius penkis metus…

Man iš rankų iškrito puodukas.

***

Na va… Pažiūrėjau į laikrodį. Be penkiolikos šešios. Už penkiolikos minučių sueis lygiai penkeri metai kai paskutinį kartą mačiau šią vietą. Ėjau studentų gatve. Sniegas jau nutirpęs, buvo malonu jausti po kojom kietą asfaltą ir negirdėti to įgrysusio girgždėjimo. Prieš penkerius metu sturėjau pirmąją sesiją. Na ir nesamonė…  O jei tada būčiau pasilikęs ir pabaigęs… Ne. kas buvo tas pražuvo. Viskas. Nieko nebepakeisi. Perėjau dar vieną gatvę savo gyvenime. Juk jos visos tokios panašios, bet kartu ir skirtingos. Štai ir Taikos prospekto sankryža. Kuo toliau, tuo labiau širdis daužosi. Įdomu ji bent prisimins, kad ateisiu? Juk prieš penkerius metus prižadėjau, kad ir kas benutiktų – ateisiu, ateisiu į 41 butą lygiai šeštą valandą. O jei jos nebus? A… Koks skirtumas, savo pažadą būsiu ištesėjęs.
Perėjau gatvę, tokią pažįstamą, bet kartu ir tokią svetimą. Juk kitaip ir būti negali – mus skiria penki metai. Laiptai, laiptinės durys ir apie penkiasdešimt laiptukų iki jos buto. Net skambučio mygtukas nepasikeitė. Kaip keista, kaip keista čia stovėti vėl po tiekos metų ypač žinant kokiomis aplinkybėmis kadais iš čia išėjau su ašaromis kažkur giliai širdyje. Koks įdomus ir baisus jausmas spaudžia krūtinę ir širdį. Ranka pakyla, pirštas nuspaudžia mygtuką. Kažkur buto gilumoje nuskamba seniai girdėtas skambutis. Artėja žingsniai. Sutraška spyna. Nusileidžia rankena ir durys prasiveria, atskleisdamos vaizdą kuris nuo paskutinio karto kai jį mačiau paseno penkeriais metais. Trumpi tamsūs plaukai. Akys – tos gilios akys. Smulkių bruožų veidas. Rankose puodelis arbatos. Ant kojų mėlyni džinsai. Taip tai ji. Beveik nepasikeitus. Na tik gal akys, taip, akys prarado tą šelmiškumą, jos atrodo labiau subrendusios, na gal net ir ne subrendusios, bet jau pasenusios. Laikas, tai laiko ir gyvenimo darbas.

- Sveikutis “nabašnike”. –tariu.
- Atsiprašau, keliom minutėm per anksti, bet ką jos reiškia prieš praėjusius penkis metus…

Iš jos rankų išslysta puodukas ir išsitėškia ant grindų. Mes stovime ir žiūrime vienas į kitą. Aš čia – šiapus, o ji ten – anapus slenksčio. O laikas lekia aplink mus nebesugebėdamas nugalėti kylančių prisiminimų bangos. O mes stovime ir žiūrime vienas į kitą. Kaip tada, aš stovėjau Klaipėdoje ir žiūrėjau į plaukiančias, jos dovanotas, juodas pirštines. Pirštines kurios visą žiemą saugojo mane ir prisiminimus. Puoduko šukės arbatos klane.

- Labas, -tariu, gerklėje gumulas. – labas žmoguk. Praėjo penkeri metai ir aš čia.

Iš jos akių, išlėto tarsi stabdomos, pradeda riedėti ašaros. Pagaliau peržengiu slenkstį. Apkabinu jos pečius, priglaudžiu prie savęs. Ir...
Iš buto gilumos atlekia berniukas. Ilgais, garbanotais plaukais, mėlynom akim. Maždaug penkių metų.
- Mama, kas jis?