Vėl eilinis rytas...Toks liūdnas ir susiraukęs... O juk taip kartais norisi viską mesti ir tiesiog pabėgti nuo visko. Pabėgti nuo jausmų, o labiausiai nuo savęs. Kartais taip elgiuosi ir aš.Ir tikrai tai pavyksta. Kai labai nori.. Juk viskas gali išsipildyti, kai labai nori.. O juk aš noriu, tikrai noriu...Noriu, kad viskas būtų gražu, kad, vos tik atsikėlusi galėčiau sau pasakyti, kad gyvenimas labai gražus... Deja, tai pasakyti galiu ne visada, bet aš labai stengiuos, tik gaila, kad vis dėlto norai ne visuomet išsipildo.
Atsiprašau, bet tokius "kūrinelius" galima rašyti į dienoraštį, arba šiaip kur nors. Nenoriu, kad būtų dar liūdniau, bet tokie kūriniai paskutiniu metu virtę anekdotais. Vertetų pamastyti apie tai