Kelios vienatvės

Negalima pasakyti, kad aplinkinių namų gyventojų naktys yra panašios viena į kitą. Bet ir pasirinkimas nedidelis: rėkia, antai, kiek tik išgali, muzika nuo vakaro iki vidurnakčio. Arba nugriaudėja staiga kokią ketvirtą-penktą valandą ryto. Antrasis variantas blogesnis: žmonės nepasirengę dalyvauti koncerte, tarsi išmesti iš savo šilto ir ramaus migio. Kartais entuziastai skambina policijon. Špygą gavę kelissyk, po to dažniausiai nebeskambina - vis tiek vienodas galas. Ir tik gerokai įdienojus iš vidurinės laiptinės išeina būrelis ne itin energingų vaikinų ir merginų. Su pilnais krepšiais tuščių butelių jie nulinguoja parduotuvės link. Priduoti, atseit.
  Jų šviesiaplaukė draugė, buto, kuriame jie kelinta para svečiuojasi, šeimininkė, ir visai sunkiai pastovi. Ji grabaliojasi apie save, ieškodama už ko įsitverti, bet nė vienas šalia stovintis nepasiūlo paslaugios rankos. Šviesiaplaukė, pamataravusi rankomis, išsitiesia visu ūgiu ant dulkėto ir duobėto šaligatvio. Kompanija linksmai kvatoja. Chiiiiiiii. Vis dėlto įdomu.
  Šviesiaplaukė panelė dar pernai vaikštinėdavo su mokykline suknele ir krepšeliu knygų. Atrodo, kad ir kiti - pernykščiai abiturientai. Jie dar neatpratę vaikščioti būriu, erzelioti, juoktis, kai visai nejuokinga, o greičiau, atvirkščiai. Baigę vidurinę jie niekur neįstojo, daugelis nė nebandė, nes "o kam? ". Nepasitaikė ir joks geras, neblogai apmokamas darbas, nesunkus ir prestižinis. Dabar ir bet koks darbas nesimėto. O gyventi mat norisi.
  Šviesiaplaukės tėvai, tokios varganos darbo bitelės, niekaip negalėjo suprasti savo dukters. Ir, atrodo, buvo gana įkyrūs savo pamokymais, kad neapsikentę jos draugužiai turėjo trumpiau ar ilgiau pasišnekučiuoti su mamyte ir tėveliu. Pokalbis, matyt, buvo įspūdingas: dabar, kada kompanija besusirinktų, tėvai kaipmat išgaruoja iš namų. Ar tai sode nakvoja, pas gimines, ar dar velniaižin kur.
  Iš pradžių kaimynai juos net pasmerkė dėl tokio elgesio. Bandė susistabdyti ant laiptų ir pagraudenti. Tik jie gūrino nunėrę akis, neatsakinėjo į klausimus ir priekaištus.
  Kartais pati kompanija, turbūt iš nuobodulio, pasimuša, pasižodžiuoja tarpusavyje. Dūžta stiklai, krenta baldai, klaikiai spiegia moteriški balsai. Ir nieko. Tylutėliai prasiveria tai vienos, tai kitos durys, išlenda galvos, pasiklauso: iš ten, viskas aišku. Ir vėl užsidaro durys. Kartais prie tos laiptinės, ant paties šaligatvio (kur automobiliai nevažinėja), sustoja ilgos, blizgančios, tai juodos, tai sidabrinės, tai dar kokios kitos spalvos mašinos, išvirsta besiplaikstanti kompanija, sugriūna į "karietas" ir nurūksta, palikę dulkių bei dujų debesį.
  Šviesiaplaukės mergaitės draugai - pinigingi berniukai. Iš kur ir kokiu būdu uždirbti pinigai - klausimai nemandagūs, netinkami šiais va laikais. O ir vis tiek liks be atsakymo.
  Bet atsakymas netikėtai pats atėjo. Išsiskyrė tos pačios laiptinės gyventojai.
  Vieno kambario butelį jis paliko žmonai ir sūnui. Jam atiteko apynaujė, apygerė mašina. Tai štai nuvarė jis tą mašiną įturgų, matyt, tikėdamasis brangiau parduoti.
"Sėdžiu, - sako, - mašinoje, rūkau, pirkejo laukiu". Prieina du iš mums pažįstamo būrio.
"Dėde, - sako, - ar susimokėjai? " " Supratau iš karto, kas per vieni. Sakau:
"Aš dar neturiu iš ko susimokėti, dar niekas neperka mano mašinos". O jie visai rimtai ir mandagiai: "Gali ir nenupirkti, gali nebebūti ko pirkti... " Ir niekur nedingo - turėjo susimokėti berneliams. Todėl ir kaimynai nemurmėdami klausos naktinių klyksmų bei koncertų, ir džiaugiasi, kad dar niekas nereikalauja už juos mokėti.