Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







II VEIKSMAS

Skurdi šviesa apšviečia ganėtinai apskurusią erdvę: sienos, grindys - iš medinių lentų ar/ir skardos. Gilumoje didelės sustumiamos durys, sukaltos iš medinių siaurų lentelių, sudėtų horizontaliai, kad liktų tarpai tarp jų. Viską gaubia šaltis.
Atsiveria durys, pro jas, lagaminais nešina, įeina Čiupela, ji nedrąsiai žengia, sustoja, žiūri į tolį, stengiasi kažką pamatyti, bet nepamato... Tada uždeda lagaminus vieną ant kito ir ant jų užlipusi žvelgia... Bet... nieko nemato...
Čiupela staiga nukrenta nuo lagaminų. Merginą apima nenumaldomi skausmai, ji pradeda klykti, raitytis ant žemės. Skausmas nežmoniškas, toks, kokio ji nejautė niekada, skausmas, plėšiantis odą, ardantis kaulus, stingdantis kraują, skausmas beribis, smelkiantis kiekvieną kūno dalelę... Tarytum girdėti mirties žingsniai...

ČIUPELA (vos išlemena kažkam). Smagus reginys, ar ne? Cirkas puikus?.. Žiūrėti į agonijose skęstantį žmogų... Malonumas?.. Jaučiuos kaip dvesiantis bulius, kurį smaigsto matadorai, o minia džiaugiasi, matydama mirtį... Jei yra pragaras, tai aš jame!!! Sveika Marija, malonės pilnoji... (klaikios muzikos, nepakeliamo skausmo chaose pradeda maldą).

Staiga tamsa.

Blankus šviesos ruožas apšviečia grandinėmis surakintą Čiupelą, vilkinčią purvinu, aptrūnijusiu baltu skuduru. Aplink tuštuma, tik sėdi  išvargusi, iškamuota mergina...

ČIUPELA. Saulės šviesa ir jūros ošimas... Kai nakty paskęsta visa tai, telieka tamsa, telieka šaltis... telieka... Ir numirti negali, nes tai jau per daug sunku, nes tai jau reikalauja per daug jėgų, o buvęs gyvenimas slegia, nes buvo gražu, gražiau nei dabar... Nes dabar grožio nėra.... Jis sunaikintas, išniekintas... O gal graži tamsa?.. Graži kančia egzistuoja?... Gražios beribio skausmo ašaros..? Gražus pragaras?

Sveika Marija, malonės pilnoji...

Čiupela vėl pradeda maldą, staiga kažkas ant merginos šliūkšteli kibirą vandens. Čiupela dar įnirtingiau meldžiasi... Kažkas vėl šliūkšteli vandens...

ČIUPELA (suspiegia, apimta įsiūčio). Atstokit, po velniais!!! Palikit mane ramybėje!!! Dinkit!!! 
Kiek nurimusi, kalba, tiesiog kalba, mąsto...

ČIUPELA. Šaltis ten, kur vėjai ūkia, šaltis ten, kur sniegas krinta, šaltis ten, kur ledas gimsta, šaltis... Ten... Čia... Ten... Čia...
Ir geležiniai tiltai, pakąsti jūros audrų, prasmenga sūrių bangų lauke... O saulė... Čia... Ten... Saulė...
Ne, GIMSTA ledas... Stingdantis viską... ir saulę... ir... ir širdį...
Žūsta laivai, plaukiantys po geležiniais tiltais... Žūsta laivai...
Tiltai... Tiltai dūžta ir sminga į laivus. Laivai skęsta... Bangos pasiglemžia...
Šaltis čia, kur plyna dykra, čia, kur geležinės šukės verkia, čia, kur jūreivių lavonai dūla...
Šaltis čia, kur ir aš...

Čiupela, vėl pagauta įsiūčio, rėkdama, klykdama pradeda draskyti, plėšyti, grandines. Mergina spiegia lyg žudoma. Šiurpi, klaiki žmogaus sielos agonija...

ČIUPELA (rėkia). Paleiskit mane! Atrakinkit!!! Paleiskit! Paleiskit! Aš mirsiuuuuuuuuu! Maldauju!!! Paleiskit!!! Nieko nepadariau! Maldauju!
Nukapok tas grandines! Nukapok tuojau pat! Aš jų nenusipelniau!..?..
Nukapok (tiesia rankas į viršų)!!! Nukapok... (atsidūsta... verkia)
Ten, už horizontų... liko... liko... nes jau nėra... išnyko... palikau...
Palikau, norėdama išlaisvinti... išlaisvinti... bet mane pačią įmetė į narvą...  Narvą tamsoje, narvą virš jūros audrų, narvą, ties geležinių tiltų griuvėsiais, narvą pragare, narvą manyje, narvą ties... sudužusiais... sudužusiais... dužusiais... žusiais... žuVUsiais... siais...
Ar turiu savyje sparnus?.. Turiu?.. Turiu... Turiu sparnus iš metalo grandinių... Turiu... Skrist, pakilt... Ar įmanoma?.. Ar įmanoma pakilt, mosuojant metalo sparnais... Įmanoma?.. Gal...
Sugebėsiu?
Aš... AŠ sugebėsiu?...
Kovoju dėl jų... negaliu taip... Negaliu... negaliu pasiduoti pirmajame karo fronte... fronte ties... ties... fronte ties mir... mir-ti-mi...

Mergina žvelgia į tolį... vėl nurimusiu, šaltu balsu tęsia...

ČIUPELA. Frontas.... Ties mirtimi... frontas... ties... ties... jomis... Jomis... ties... Jų kalėjimu... Aš čia... Čia... šalia kalėjimo... čia... šalia... šalia kalėjimo... Liko... liko... bet aš jau šalia... šalia... šalia Jų...
Aš čia... parpuolusi... Girdžiu... girdžiu... širdies plakimą... Plakimą, įspraustą tarp sienų.... Sienų... iš geležinių tiltų šukių... verkiančių šukių...
Verkiančios kalėjimo sienos...
... Kasdien plaka vis silpniau... Dūžiai re... tė... ja... dūžiai re... tė... ja su kiekvienu rodyklės žingsniu priekin.... dūžiai retėja... re... tė... ja... dūžiai retėja su kiekvienu... kiekvienu...
Tarsi skambinu pianinu... Skambinu grakščiai... muzika liejasi... liejasi, užvaldydama sielą... ji užvaldo... užvaldo... užvaldo gyvenimą.... mano...
Skambinu... skambinu, bet staiga... išlūžta vienas klavišas... nėra vienos natos... ... iš kūrinio, iš sielos iškrito dalelė... pradingo...
Skambinu... Jaučiu... Muzika lengvai plaukia ore... paliečia nuvargusias tulpes... jos sunkiai skleidžiasi... skambinu... Bet... bet... dūžta dar viena nata... skyla... ji miršta... miršta...
... po to kita...
                    ... ketvirta...
                                        ... penkta...
... skambinu... muzika bjauri... ji neskamba... ji išdraskyta... ji atkentėjusi... ji sulūžusi... o tulpės vėl vysta... o natos, išplėštos... iš gyvenimo... natos liko tik partitūroj... tik partitūroj...
                                                                              natos....  iš-plė-šy-tos...
... svajonės plėšomos...

Viską apglėbia aklina tamsa... Toli pasirodo žmogus, nešinas žvake. Čiupela tarsi dingsta, ji klūpi ten pat, bet nejuda, nereaguoja, jos nebesimato, vienas pasaulis lieka kažkur, atsiranda naujas...
Žvakės liepsnelė klaidžioja juodoje erdvėje, ji metasi tai dešiniau, tai kairiau, staiga sustoja. Siluetas vos išryškėja, stovi atsukęs nugarą, o žvakę iškėlęs virš galvos.

SILUETAS. Nuo obels nenuskinti obuoliai supūva. Pradingsta. Suyra...
Viduržiemį klajoji begaliniais sniego plotais... klajoji... ir trokšti, be galo trokšti surasti bent vieną mažytį gardų,  prisirpusį obuolį... kurio nenusiskynei... Palikai...
Nenusiskyniau, palikau...
Ir norėčiau išvysti šios šaltos nakties pusnyse  gulintį obuolį... bet...
Šaltas vėjas bučiuoja sielą, kraujas užšąla...
Mažytė liepsna nešildo... 

Siluetas atsisuka, prisidėjęs žvakę prie veido.

IVERAS. Skaudu, kai... kai... pamiršti nuskinti obuolį... Laiko atgal neatsuksi... o vasara... vasara toli... Labai toli...
Kur rasti? Kaip? Kur eiti? Kiek laukti?

Iveras staiga tarsi atgyja, užpučia žvakę, tamsa sklaidosi. Jis stovi už Čiupelos, kuri parklupusi be jokių gyvybės ženklų. Iveras jos nemato, ji – jo.

IVERAS. Aš norėjau. Tikrai norėjau...
Bet nepasakiau...
Mes kalbėjomės... Daug kartų... Labai daug kartų... Per visą ilgą gyvenimą jų buvo tiek, kiek obelis subrandina obuolių per 10 vasarų!
Mes kalbėjomės... Kalbėjomės ir lietui lyjant, ir saulei kepinant, ir pūgai siaučiant, ir lapams krintant! Kalbėjomės ir naktį, ir dieną, prie žvakių ir prie mėnulio šviesos... Buvo begalė akimirkų.... bet nepasinaudojau nė viena...
Bijojau... žodžių... Bijojau visko... Ir nepasakiau...
Gailiuosi... Bet kas iš to?... Kur dabar rasiu ją?... Dabar išdrįsčiau... išdrįsčiau... bet... bet... gal... gal... gal, kai išvysčiau ją, vėl pabėgčiau?.. Gal... ir vėl viskas iš naujo...
Ji ieško, aš ieškojau– radau... Dabar laukiu... Laukiu vasaros... širdies..
Noriu surasti... Nežinau, gal negrįš... metus, o gal dešimt, gal išvis negrįš...
O gal jau viskas baigėsi?..
Ne... negali... negali būti... Negali...
Ir saulės vaiskiam ryto žavesy,
Pažadinta jūra su vėjo galia nešė svajas,
O jos juokės, kikeno ir žaidė barbių namely,
Kuris gal ir griuvo,
Kuris gal ir degė,
Ir paklaikusios jos mirė,
Bet liko tik J O S, liko tik manosios,
Ir jos keliauja tolyn,
Jos keliauja... Su šviesa
Ir su tamsa,
Su lietum
Ir pūga,
Su vasara
Ir žiema,
Jos visada šalia,
Visada mano širdyje, myliu jas visa savo esybe...
ČIUPELA (staiga atgijusi beria greitakalbe). Ir buvo tada labai gražu... Prisimenu... Žaisdavom... Aha... Žaisdavom... Aš... aš būdavau... Merė Popins! (kvatojasi) Taip, Merė Popins... Paimdavau mamos skėtį, apsivilkdavau jos suknelę ir būdavau... būdavau... na, taip... būdavau Mere...
Va taip (staiga pašokusi, nors ir prirakinta grandinėmis, kiek gali, vaikšto, tarsi skrenda nešama skėčio)... Ir skraidydavauuuuuuuuu, skraidydavauuuuu virš savo namo kiemo, o Iveras stovėdavo apačioje, būdavo piktas policininkas ir rėkdavo...
IVERAS (jis nemato ir negirdi Čiupelos, tai dvi skirtingos erdvės, bet pradeda vaidinti kaip vaikystėje). Reikalauju tučtuojau nusileisti žemėn!!! Iverčiupelo miestelio savivaldybės vardu esate pripažinta kalta ir esate suiimammamamamama (paaiškina vaikišku balseliu)!!!
ČIUPELA (kvatoja). Niekur aš nesileisiu! Aš skraidysiu, ir niekaip jūs manęs nepagausit!!!
IVERAS. Aš įsakau!!!
ČIUPELA. Įsakymai  - ne man! Aš  - Merė Popins!
IVERAS. Aš - policijos skyriaus viršininkas Bukarėjus Mėlynakis!
ČIUPELA. O man nesvarbu, kad ir pats rudakis!
IVERA. Neįžeidinėkit, už tai irgi baudžiama!
ČIUPELA. Šiame pasaulyje krūva įstatymų ir taisyklių, kurios tiesiog trukdo gyventi, garbusis!
IVERAS. Jos palaiko tvarką, piliete Mere Popins!
ČIUPELA. Ne, tvarka palaiko įstatymus!
IVERAS. Reikalauju nusileisti žemėn, jūs esate sulaikoma!
ČIUPELA (ironiškai kvatodama). O kaip žadate mane iškrapštyti iš oro? Gal įstatymais, a? 
IVERAS. A... mh... na, ne... Jūs privalote nusileisti!
ČIUPELA. Kas, jei NENUsileisiu?
IVERAS. Kada nors nusileisite.
ČIUPELA. Niekad.
IVERAS. Nusileisite.
ČIUPELA. Aš išskrisiu.
IVERAS. O kaip Iverčiupelas? Paliksit jį?..

Šiuo klausimu žaidimas nutrūksta, vaikiška žaidimų pasaka baigiasi. Čiupela ir Iveras grįžta į niūrią erdvę, niūrią realybę.

ČIUPELA. Palikau... Taip. Išskriejau. Įstatymai ir taisyklės, bjaurūs nurodymai, prievolės... Gyvenimo...
Ir kas iš to? Kam?
Ką daryti? Ką?.. Jei esi įmetamas į koncentracijos stovyklą, kurioje tik Tu... ... ... ... ir Jos... ... ... ... ir Gyvenimas. Ką daryti, jei esi uždarytas kalėjime, bet esi laisvas? Laisvas, bet Nelaisvas. Kvailystė! Kvailystė, kai tau mirties nuosprendžio niekas neparašo – tik tu pats, o ar pats siųsi save į mirtį?.. Koncentracijos stovyklą, kurioje niekas nieko nemuša, nešaudo, koncentracijos stovyklą už horizontų, už žemės, už pasaulio, už laiko...
ČIA.
Kas toliau?.. Pasakyk?.. Kas?..

Prabyla tarsi kitu balsu.

ČIUPELA. ... Mano gyvenimas kuria grožį... Bet vis vien sunku viską palikti...
IVERAS (pritaria Iveras, bet tai pasako sau, o ne Čiupelai). Visada sunku.
ČIUPELA. Einu...
TOJUS (tarsi iš niekur atsiranda Tojus). EIK...

ČIUPELA. Sustojau. Kelio pradžioje. Pusiaukelėje? Sustojau... Kur?..

Visi trys stovi trikampiu: Čiupela - centre, Tojus, Iveras - už jos, kampuose.

TOJUS. Buvo tiesa. Yra tiesa. Bus tiesa... 
Potvynis tvindė viską, mirtis jo bangomis plaukė ir, rodės, pabaiga... bet nieko, viskas praėjo, vanduo nuslūgo... pasirodė saulė...
Keistas gyvenimas. Keisti žmonės jame... Viskas keista...
Keista žiūrėti į kėdę, bet žiūri. Jauti. Jauti tai, kas ant jos sėdi... Niekas nesėdi... Ir tai jauti... Ir tai veria širdį...  Eini ir nieko nesutinki... Tai sunku... Negali išsimaudyti... Neturi, kur... Keista. Viskas keista.
Keistas oras (beria greitakalbe), keistas likimas, keistos kėdės, keistos vonios... Tiesiog keista.
Keista atidaryti tau atneštą siuntinį ir jame nerasti nieko.... Dažnai gaudavau tuščius siuntinius, tuščias dėžes, kurių viduje būdavo tuščia, o Tuštumoje – juoduma.
Kas atnešdavo tuos siuntinius?.. Atsikeli ryte, prie durų dėžė, atidarai – nieko. Tamsu. Vakare vėl randi, išpakuoji... Ašaros. Naktį kažkas prikelia, išsiropšti iš lovos ir... vėl dėžė. Kančia. Košmarai... Kas juos siuntė? Kodėl sustojo?.. Kodėl staiga nebegaunu tų dėžių?.. Kodėl negaunu tų tuščių dėžių?
Ne, aš jų daugiau Nenoriu... Tikrai nenoriu... Bet niekaip nesuprantu, kodėl jų staiga nebegaunu... Nors ir pradėjau jas gauti visai iš niekur, staiga...
Ant dėžių adresų, pašto ženklų nebuvo. Na, kartais, bet retai tie siuntiniai būdavo aprašinėti visokiausiais skaičiais ir visokiausiomis raidėmis... Ką jos reiškė? Viskas keista...
NE! Vieną kartą buvo... buvo dėžėje... Akmenys... trys dideli pilki akmenys... Keista. Pilki, niūrūs, bet gražūs... Įsidėjau juos į kišenes... Man jie patiko, nenorėjau, kad juos kas pavogtų, todėl nešiojaus su savimi... Bet... Visai neseniai aš ėjau maudytis į upę, ten, už vieškelio ir vonios, nuėjau, nusirengiau, įlipau į šaltą vandenį – plaukiojau, o išlipęs neradau akmenų... rūbai buvo, jų kišenės - taip pat, bet akmenų - Ne. Keista.
... Džiaugiuosi...

Ar jos taip arti?.. Ar dėl jų viskas? Dėl jų?.. Dėl gyvenimo... dėl... kančios?..
Šešėliai? Gal... Vakarop... O dabar aušta rytas... Jie linksmi... Nėra. Jie yra. Nekenčia. Jie yra... Bet nekenčia.... Vakarop jie tokie patys - linksmi! Pirmą kartą!
Stovėjau, aplink nebuvo nieko, tik beribė, vaiski, žydra jūra... Nemačiau niekad tokio paveikslo... Saulė ryški ties horizontu... Jūra lygi, skaidri lyg veidrodis... Alsuoja... Niekad nemačiau tokio paveikslo... Be šešėlių... Be jokių šešėlių... Ramybė, atgaiva ir nė vieno šešėlio. Šešėliai išnyko, pabėgo, sudužo nakties tamsoje... nakties audroje... Ten, toliuose... toliuose... po geležiniais tiltais...
AŠ čia. Jie ten. O aš čia... skaistaus vandens apsupty... čia, vaiskios jūros prieglobsty... čia, ant mažos salelės vidur auksinės jūros... Aš čia...
Ir keista. Viskas keista. Ramybė keista. Jūra keista. Gyvenimas... Ne, mes... keisti...

Šviesų mažėja, Čiupelos, Ivero, Tojaus rankose atsiranda po degančią žvakę... Muzika susilieja su žodžiais, išplėštais iš senų pokalbių... Jie kalbasi ne vienas su kitu, o su savimi...
Visi laiko žvakes taip, kad jų liepsna tamsoje apšviestų veidus.

ČIUPELA.  Ugnies liepsnos pasiglemžė viską...
TOJUS. O Jos juokės, kikeno ir žaidė barbių namely!..
ČIUPELA. Ir šiandien stoviu šiame sudegusio pasaulio lauke, plynoj juodoj dykroj...
IVERAS. Obuolys, likęs nenuskintas, mirė...
TOJUS. Jos keliauja tolyn, Jos keliauja!!!
IVERAS. Neištarti žodžiai sudilo. Nebuvo, nėra, nebus?..
ČIUPELA. Kur jūra niekada neoš...
TOJUS. Keliauju su šviesa.
IVERAS. Smaugia mane...
TOJUS. Su lietum...
IVERAS. Ir meile...
ČIUPELA. Su kančia...
TOJUS. Ir gyvenimu.
IVERAS. Čia.
ČIUPELA. Po geležiniais tiltais...
IVERAS. Čia.
TOJUS. Be šešėlių...
IVERAS. Čia, su jais...

Žvakės šoka: iš visų kampų suplaukia į vidurį, iškyla aukštyn, apsukusios ratą, nusileidžia, ore braižo įvairiausias figūras – šoka... Staiga sustoja, sudariosios vieną eilę, taką kaip anksčiau iš kėdžių... Muzika, senų monologų, dialogų aidas tarsi tampa pritarimu... Juodumoje šviečia trys iškeltos žvakės. Vėliau jos  viena po kitos užgęsta...

Iš tamsos išnyra prabangus krėslas, kuriame, atsukusi nugarą, sėdi Sofė. Aplink mėtosi begalė rūbų...

SOFĖ.  Man sakė „Tu! “, bet aš apsimečiau debile, apsimečiau, kad nieko negirdžiu, kad nieko nesuprantu... Bet girdėjau, dar ir kaip girdėjau... dar ir kaip viską supratau...
Nenorėjau.
Dabar jau viskas... Kelio pabaiga...
Taip, Sofė, durnele tu, nušliaužei... nušliaužei, kas tau buvo skirta, nušliaužei keliu, grįstu klientų kūnais, nušliaužei keliu, grįstu gūčiais ir diorais, nušliaužei keliu, grįstu iš begalės popiergalių... Nušliaužei.... Viskas...
Gailiesi? Turėtum...
Parduoti viską...

Staiga Sofė atsistoja ant krėslo, ji tokia pat, kokia buvo savižudybės akimirką, tik dabar blaivi, tačiau atrodo dar labiau išbalusi, pavargusi...

SOFĖ. Parduok viską, jei nori netekti visko! Parduok viską dėl nieko!.. Parduok!!! Parduok, kvaile, save, gyvenimą, šilumą - parduok!!! Mirk!.. Mirk su popierių krūvomis rankose! Mirk! Mirk su beverčiais popiergaliais...
Suvoksi tiesą kada nors... Pinigais neužkimši sielos, širdies, vienatvės.... Neužkimši!
Visa tai užkimš tave! Atims iš tavęs tave! Ha... ha... ha... protingai šneka prostitutė?... Bet šneka... Šneku... Taip, aš prostitutė... Ir šneku... Negaliu? Galiu... Man dar liko bent dalelė manęs... pabaiga... Todėl galiu  šnekėti, ką tik noriu... Aš šnekėsiu... Ir man nusispjaut...
Ant visko nusipjaut... Buvo ir yra... Jau nieko nepakeisiu... Šlykštus darbas – prakaitas, apatija, purvas – madingi drabužiai, degtinė ir cigaretės... Aplink tai sukosi laikrodžio rodyklė...
Sustojo...
Ir vonioj putų nebeliko... Atšalo vanduo. Ha, nulūžo vonios užuolaidų karnizas... Guliu... po geležiu kažkokiu... Geležiniu tiltu (paranojiškai nusikvatoja)...
Viena...  vandens platybėj... Vonia didelė, jo, didžiulė ir labai brangi... Nusipirkau... Galima įsijungti burbuliukų... Buvo galima, bet jie sugedo... Viskas, nebeveikia.... Sugedo... nėr vonioj burbulų... nėr...

Užsirūko. Su kažkokiu tikrumu, labai vaizdingai pradeda pasakoti...

SOFĖ. Ilgai stovėjau ir žiūrėjau... Toks gražus, nerealus... Stopūdovai, tokio gražaus nemačiau... Akį veria... Žiūrint seilė varva, koks... bet 3000 litų! Iš kur pas mane tiek babkių?.. Bet vis vien jo noriu! Prieina vyras. Nuperka!!! Jį... ir mane... Bet turiu jį... Dabar noriu ir to kito... su egiptietiškais raštais... ir dar to... ir to už 4000 litų... Visko noriu.
VISKAS PRASIDĖJO... ir tęsėsi  ligi šios akimirkos...
Dėmesio! Kalba prostitutės balsas! Klausykit! Kalba... Jos balsas!
Tegu kalba... mėsos gabalas... Kalbėk... Išsikalbėk... nebeturėsi kada... Kalbėk, kekše!!! Kalbėk!!! Kalbėk, bjaurybe!!! Kalbėk, kvaile!!!
Apie ką?! Apie viską ir apie nieką! APIE SAVE! Kartok tą patį, pasakok tą patį!!! Pasprink, debile!!! Pasprink savo gyvenimu!!! Sprink!!! Sprink žodžiais, sprink prisiminimas!!!

Sofė įpuola į drabužių krūvą. Juos plėšo, drasko ir keikia save, plūstasi...

SOFĖ. Dink man iš akių!!! Nebenoriu tavęs matyti!!!  Dink! Susirink viską ir mauk iš čia! Užmušiu tave!!! Dink!!!

Pasiima didžiulį juodą šiukšlių maišą ir pradeda į jį grūsti drabužius.

SOFĖ. Čia jums ir vieta (grūda pirmą glėbį)!!!  Ne prabangos lentynos, o šiukšlynas, sugadintas gyvenimas
(išmeta antrą glėbį drabužių)! Gavot visko, ko norėjot (trečias glėbys)! Gavot viską, gavot Mane (ketvirtas)! Tapot viskuo, viskuo (penktas)! Nužudėt (šeštas)!

Užriša maišą. Erdvę apgobia dar didesnis šaltis, skausmas, juoduma, mistika... Sofė išsitraukia peilį, klykdama, įtūžusi bado maišą. Galiausiai pravirksta...

SOFĖ. Nekenčiu tavęs, nekenčiu!!! Von iš čia!!! Von!!! Dink, kaip ir atėjai!!! Dink su visom šiukšlėm, dink su tuo, ką turėjai!!! Von, palik mane vieną! Palik prostitutę!!! Palik kekšę!!! Palik tą, kuriai nebereikia, palik, nekenčiu tavęs!!!  Pasiimk savo virves, kuriomis užsmaugei! Uždusinai!!! Už - mu - šei!!!
Von iš čia, von!!! Eik į pragarus su savo turtais!!! Palik mane, bent pabaigoje!!! Dink!!! Eik von iš mano... mano gyvenimooooo!!!

Vėl tamsa. Netrukus ryškėja klūpančios Čiupelos siluetas...

ČIUPELA. Kiek?! Kam tokios tragedijos ir dramos? Kam? Kam tiek muilo ir perdėtų ašarų?! Kiek klūpėsiu kalno papėdėj?... Kodėl viskas negali būti paprasčiau?!!!
Gali!!!  Nėra padėties be išeities... Nebus! Yra... Turi būti! O kas yra išeitis?.. Kas?..
Išeitis – gyvenimas.............?
Arba dabar, arba niekada! Čiupela, arba dabar, arba niekada! Niekingai žliumbdama jau įsiropštei į karstą... Jame guli... Guli karste!.. Čia ir liksi?.. Liksi šitoj ašarų pakalnėj, kurią padėjai supilti?.. Sukūrei skausmą?.. Jau nesvarbu... Dabar! Turi! Dabar... Dabar turi!..

Šviesos vėl gęsta... Aštri, šalta muzika... Mirga neaiškūs šešėliai...
Po kiek laiko matomi visi trys - Iveras, Čiupela, Tojus, jų batai pakaustyti geležimi... Jie laiko neštuvus: Čiupela –priekines neštuvų rankenas, galines - Iveras ir Tojus. Ant neštuvų užklotas kažkieno kūnas.
Visi stovi tvirti, išsitiesę, jų veidai šalti, tušti, bet akys gyvos ir vaiskios...

TOJUS. ... Nutviekstoj padangėj yra šviesos... Ne po jais, čia...
IVERAS. Ir klaidžioju nerasdamas... klaidžioju tuneliu... Čia, po jais...
ČIUPELA. Bet eisiu toliau, nors ir su grandinėmis ant rankų... Eisiu ten, kur išsivaduoja JOS... keliausiu iš čia... bėgsiu iš čia... iš... iš... Eisiu toliau... Turiu kopti... Turiu... EITI... Neatsigręžti... Eiti... Palikti... Palikti... Palikti... Palikti GELEŽINIUS TILTUS!..

Visi  pradeda žingsniuoti. Girdisi stiprus, geležinis žingsnių garsas... Jie eina ryžtingai, bet eina atskirai... eina į tikslą, bet ne į tą patį. Visi eina skirtingais keliais...
Temsta...  Šaižus, stiprus žingsnių dundesys susimaišo su vis garsėjančia muzika... Visi eina, ryžtingai eina... eina...

UŽDANGA.
2005-10-05 20:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-11 16:52
Albanija
xe, žvelgia į tolį :))
toliau nenumaldomi skausmai
dar: smelkiantis kiekvieną kūno dalelę... Tarytum girdėti mirties žingsniai...
Dar: į agonijose skęstantį žmogų...

Ir toliau neskaitau xe, sorry
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-07 08:28
vilnelė vėl
vėl gi pritariu Tomui, pradžia tai labai prasta. į pabaigą situacija pagerėjo, bet tik tuputį. nusisvaiščiojama per daug. ir daugtaškių tikrai per daug.  na gal tekste jie gali parodyti trūkinėjimus, tačiau kam daugtaškiai remarkose?
bendras vaizdas man labai ne koks pasirodė. nuobodu.
beje, jei visa tai vyktų ant scenos - išeičiau iš spektaklio po pirmų 5 minučių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-06 13:13
Tomas Marcinkevičius
Skausmas nežmoniškas, toks, kokio ji nejautė niekada, skausmas, plėšiantis odą, ardantis kaulus, stingdantis kraują, skausmas beribis, smelkiantis kiekvieną kūno dalelę... Tarytum girdėti mirties žingsniai...

Va tokie "prozizmai" dramose man visada atrodys ne vietoje. Bet apie tai jau kalbėjau anąkart.

Pirma teksto dalis - vieni svaičiojimai, kaip iš kokio mokyklinio kalėdinio spektaklio. Neįdomu nors tu ką, kažkoks skaitytojo ar žiūrovo galvon neįsibraunantis gilumas.

Bet į galą jau kažkokios kibirkštėlės, jau lyg atsigauna.

Kažkaip per daug išpūstos dramos man tavo dramose:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą