Kol pažadins žmonių balsai

Šiąnakt sapnavau žmogų su paukščio sparnais vietoj rankų. Jis buvo panašus į puolusį angelą. Plunksnos purvinos, apipešiotos, jau ne tos, kurios pakeltų kad ir menką to žmogaus kūną. Plaukai sulipę, veidas išvagotas paskutinės kovos žymių. Iš smulkių kaulų sudėtas kūnas primena moterį. Pradžioje nemačiau josios veido, bet kai atsisuko, gailėjausi jį išvydusi. Tai buvai aš. Ar bent jau tas, kas iš manęs liko. Klūpėjau ant kelių sudėjusi rankas, vėliau nugriuvau ant nugaros, išsitiesiau visu ūgiu, kaip nukryžiuotasis. Aplink vien išdžiūvusi lyguma. Nė lašelio vandens. Žydrame danguje švietė saulė ir džiovino mano nukankintą kūną. Saulei pasiekus zenitą iš manęs buvo likusi tik pelenų krūvelė, kurią pakilęs vėjas išnešiojo po plačiąją dykynę, tik širdis, gulėjusi krūvelės vidury, taip ir liko gulėti nepajudinta nė per colį. Net už tūkstančio mylių galima buvo išgirsti jos lengvą, švelnų, tylų plakimą, josios tariamus paskutinius žodžius: “Aš nepasiduosiu“.
Pabudusi klausausi, bet tegirdžiu tą, kuri vis dar plaka manyje, plaka lengvai, lyg prieš paskutinę kelionę, nesitikėdama, kad vėl bus žmonių balsų pažadinta gyventi. Po kelių minučių mano ausis pasiekia lauke žaidžiančių vaikų balsai, pro šalį važiuojančių mašinų staugimas, kūdikio verksmas, senųjų tylūs pokalbiai, primenantys vėjo šnabždėjimą. Pakylu iš lovos ir pamažu, neskubėdama nusliūkinu į balkoną. Praeinu pro veidrodį, uždengtą gelsva skraiste, net nepažvelgusi į jį. Jau seniai nežiūrėjau į savo atvaizdą jame. Bijau. Bijau, kad palūšiu išvydusi, ką su manimi padarė laikas. Bijau išvysti minutėmis nykstantį savo paties šešėlį, pajuodusius paakius, išblyškusią odą. Bijau, kad visos tos bemiegės naktys, patirti skausmai, šleikštulys tiesiog atsispindi manyje it veidrodyje. Todėl ir nežiūriu. Nežiūriu, nes žinau, kad aš jau ne ta  sveikai atrodanti dvidešimtmetė ilgais banguotais juodais plaukais, žaliomis akimis, švytinčia šypsena, kuri net miegant nepalikdavo mano veido. Nežiūriu, nes žinau, kad viso to nebeliko. Viskas pasiliko laiko nuneštame ir pamestame užkapyje. Kasdien vis mažiau prisimenu, kokia buvau... Viskas, kas man beliko, tai tik ištrinta atmintis lyg juosta. Jei tik šios sienos galėtų kalbėti! Jos būtų mano vienintelis langas į praeitį, į tai, kas buvau, ką jaučiau, kaip gyvenau, bet jis uždarytas. Šios sienos pilkos, šaltos, rodos, lyg davusios priesaiką niekuomet neprabilti. Stoviu balkone ir jauču gaivų rudenio vėją, rodos, tik jam dar nebjauru prisiliesti prie manęs, glostyti, bučiuoti, apkabinti... Sklandydamas aplink jis palyti mano ausis ir tyliai pakužda: „Atmerk akis“. Bet aš nedrįstu. Tada tas balsas pakartoja: „Nagi, atmerk akis“. Ir aš jas atmerkiu. Prieš mano akis danguje sklandantys paukščiai, gatvių triukšmas, didingi pastatai, žvelgiantys savo spindinčiomis akimis. Ir aš... Šiandien aš vis dar viso to dalis. Aš dar čia, sunkiai kvėpuoju oru, regiu judančias gyvybes, girdžiu tūkstančių širdžių plakimus, bet ryt gal to jau nebebus. Žvelgiu į dangų, jame skraidančius paukščius. Kaip aš jiems pavydžiu. Taip norėčiau nors kartelį pakilti į žydrąjį dangų, sparnais paliesti saulę, pažaisti jos spinduliuose, panardyti daungaus žydrynėj ir tik tuomet numirti. Numirti po dešimties sekundžių laisvės, visiškos sielos laisvės. Bet taip nebus. Laikrodis išmuša šešias. Dabar šešta ryto. Kiekviename jo tiksėjime girdėti: jei tik, jei tik, jei tik... Jei tik. Kas, jei tik aš galėčiau pavirsti paukščius ir skristi? Kur skrisčiau? Saulės link! Taip, skrisčiau saulės link. Mirčiau besivydama saulę...
Tokia aš buvau: visko trokštanti, visur lekianti, visus mylinti. Bet dykumos miražas mane gerokai pakeitė jau prieš gerus tris mėnesius. Viskas, kas man beliko, tai keturios sienos, krūva neįrašytų kasečių, mano kūną ėdantis vėžys ir... ir gal dar tu, kuris pažadėjai mylėti mane... Juokinga. Juokinga, kai pagalvoji, kad meilė trunka tik tol, kol šalia tavęs guli karštas kūnas, kuriuo teka kraujas, bet vos jam atšalus meilė išblėsta. Rodos, jog ji išgaruoja kartu su riedančiomis ašaromis, džiūstančiomis ant tavo skruostų. Aš ilgai nešiojau klausimą akyse – ar visuomet liksi su manimi? Galbūt neatsakomą... Bet aš tikėjau tavim. Ir aš vis dar tikiu.
Pasiimu diktofoną, įsidedu tuščią kasetę ir nueinu į svetainę. Susirangau ant sofos kamputyje. Įjungus diktofoną tyloje prasėdžiu penkias minutes. Ne todėl, kad nežinočiau, ką pasakyti. Tiesiog nekenčiu atsisveikinti. Atsuku ir įjungiu iš naujo:
„Man visuomet buvo sunku šnekėti. Tu tai žinai. Aš nežinau, kodėl nusprendžiau palikti atsisveikinimo laišką, kai mes abu nekenčiam atsisveikinimų. Gal todėl, kad visuomet prisimintum mano balsą? Man kyla toks jausmas, kad aš dar negimusi, bet dar ir nemirusi. Aš kažkur kelionės viduryje. Kur nėra žmonijos, bet ten, kur nėra ir mirties. Pamenu, prieš mėnesį gulėjome lovoje ir tu manei, kad aš miegu, bet aš nemiegojau, klausiausi kiekvieno tavo pasakyto žodžio. Pamenu, tu prašei manęs nemirti. Bet aš nepabėgsiu nuo mirties. Tai būtų tas pats, kas paukščiui pakilti be sparnų. O aš turiu sparnus, mielasis. Atleisk, bet juos aš turiu... Mums visiems jie yra duoti, kad išmušus paskutiniam laikrodžio dūžiui siela pakiltų tai didžiuliais baltais sparnais ir išskristų, išsinešdama ir mūsų širdį. Aš negaliu nusilaužti sparnų... patikėk manim, jei tik aš galėčiau... Jei tik aš galėčiau, aš būtent taip ir padaryčiau... Atleisk brangusis, bet aš turiu sparnus... “
Čia, būtent čia ir dabar turėtų pasirodyti ašaros... bet jų nėra. Jos jau seniai nebepasirodo. Pasiimu ant stalo padėtą tuščią voką, įdedu kasetę, užklijuoju pašto ženklą, užrašau adresą ir išėjusi į lauką įmetu į pašto dėžę. Laiškas jį pasieks rytoj. Jaučiu, kad tai paskutinis kartas, kai aš drįsau po trijų mėnesių pertraukos išeiti į lauką. Todėl prieš užverdama duris atsigręžiu, nužvelgiu visus tuos žmones, kurių dar neapsikabino tamsa ir pajuntu akies kamputyje sūrų lašelį. Grįžusi susirangau prie žmogaus, davusio mano sielai prasmę gyventi ir jaučiu, kad šiam gyvenime jau atlikau viską, kas man buvo paskirta.
Jaučiu, kaip pirmi saulės spinduliai glosto man veida, paukščiai sveikina su naujai išaušusia diena, jo pabudusios rankos glosto mano plaukus... ant kaklo juntu paskutinį jo atodūsį... ir širdis užmiega... kol pažadins žmonių balsai...