komenasai

Dar vienas nesibaigiantis sekmadienis. Jų tiek daug, nykių ir nuobodžių... Kvaila jaustis nykiai ir nuobodžiai...
Pagalvoju apie Keitaro...
Galvoti turbūt nereikėtų... Bet kažkaip neišeina negalvoti. Tuo labiau kad atsirado dar vienas žmogus mėgstantis Fugees. Kvaila taip manyti, juk tokių milijonai...
Bet vis kai sutinku žmogų, kuris yra Toks, net sunku apibūdinti...
Neturėčiau apie tai galvoti, o tuo labiau rašyti... Kažkaip keista, kai šį kartą viskas atvirkščiai. Na man tas žmogus Toks, bet aš jam ne. Tiksliai nežinau, bet man taip atrodo. Tuo labiau, kad net vardo neatsimena. Esu jam vienas žmogus iš daugelio. Nežinau, kodėl taip staiga kilo Šitas Dalykas manyje, aš to žmogaus net nepažįstu... Visiškai nepažįstu.
Nežinau, kodėl man taip atsitiko, turbūt tai tik laikina, ir negalės būti kitaip.
Teks  baigti kvailus sapaliojimus ir grįžti prie kasdienybės, nors to taip nesinori.
Kankina kažkoks kažko ilgesys. Liūdnas ir tuščias. Skaudėti tai neskauda, visiškai. Nostalgija
Nepadorus jausmas.
Noriu daug kvailų ir neįmanomų dalykų.
Pereiti nuo tingėjimo prie mokymosi ir šiaip visokio skubėjimo.
Bėgimas, lenktynės ir nuostabus jausmas. Juk galima kažką pasilikti tik sau? Ar ne? Noriu tą jausmą pasilikti sau ir tik sau... Viskas tik sau, atiduosi ir liksi nuogas išsigandęs žmogus tuščioj naktinėj gatvėj. Be nieko... Be lietpalčio, kuris apsaugo nuo vėjo ir lietaus, be laikraščio rankoj, kuriuo gali prisidengti savo neišprusimą, be gumos pakelio, kuris nors trumpam numalšina tą pasiutišką alkį... Kuris ėda dieną ir banalu sakyti, bet netgi naktį per miegus, kai sapnuoji, kad bananų kilogramas kainuoja tik 2 litus 10 centų...
Juokinga...
O gal ir nelabai.
Alkis tai dar nieko, bet kai pradeda tave liesti šaltis... Tada jau tikrai sunku. Jis lenda visur, per nuogą pilvą, kaklą... Šalta šalta... Net pats storiausias apklotas nesušildo kai taip šąli...
Kas atsitiko šitam gyvenimui, pilnam permainų ir judesio??? Nejaugi jis nustojo suktis?
Nereikia man atsakymo, aš jo neieškau ir net nenoriu žinoti... Čia tik retoriškai.
Stingdantis alkio ir šalčio susiliejimas vienam kūne, vienam veide, viename... Kaip paragauti pačio geriausio patiekalo? Kaip? Nors mažą kąsnelį. Ir jei ne jo, tai nors tų pigių bananų...
Bet kam gi reikia to antrarūšio šlamšto, kai ir taip jo aplink pilna... Voliojasi gatvėje, praeina pro tave šaltais veidais, rėkia, tyli, nekenčia...
Sustoti. Aš jau nebenoriu, žengiau pirmą žingsnelį ir nebenoriu grįžti į tą šiltą mielą, taip puikiai pažįstamą ir suprantamą, iki šleikštumo saldų, nuspėjamą pasaulėlį... Nors ten ir buvo gera...
O kam gi ten nebūtų gera?
Ieškoti šitų dalykų amžinai? Aš juos buvau radusi, tik supratau, kad man jų nebereikia...
Pagaliau suprantu iš kur sklinda tas nepakeliamas šaltis. Iš manęs, tai AŠ save šaldau. SAVE.
Ir ne tik... Kaip atsikratyti to ledo. O gal jis visą laiką buvo pas mane, tik ... Kas TIK, nebežinau kas tik...
Tik aš ir mano prakeiktas ledas..
LEDO KARALIENĖ..............................................................................
Sustingau kažkur ties viduriu... Norėčiau atitirpti, bet nežinau, ar labiau negu likti švelnaus ledo luite..
Kas atsitiko tam mažam mažam vaikui? Nejaugi jis užaugo? Vaikutis suaugusio viduje. Ką su juo daryti. Gal vis dėlto taip turi būti???
Kur pasidėti, kur surasti vietą nykiame vasariškame rudenyje. Ne nykiame, o keistame su visais savo prilipdytais lapeliais prirašytais japoniškų hieroglifų, kuriuos reikia iššifruoti. Ten ne tik ARIGATO, TODOMACHI, KOMENASAI..... Kome už tai ką darau tame savo lede...
KOME.... Dar daug daug nieko nereiškiančių žodžių. KomeNAsai, šaltas ledo luite...