Rašyk
Eilės (72592)
Fantastika (2173)
Esė (1694)
Proza (10239)
Vaikams (2470)
Slam (49)
English (1093)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 124 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Stovėjau lyjant lietui. Tiesiausi į aukštį: šakos platyn, šaknys gilyn. Traukiau į save gryną lietaus orą. Naujos jėgos plūdo į mane. Lapai atsigavę skambėjo vėjyje. Jaučiausi visagalis... Paukščiai traukė giesmes mano garbei.
Pasigirdo pokštelėjimas ir visu mano kamienu perbėgo drebulys. Šalia manęs ant žemės stovėjo žmogus, užsimojęs antram kirvio kirčiui... Protestuodamas suošiau, net vėjas persigandęs nulėkė tolyn. Tačiau žmogus manęs nesuprato... Skausmas varstė mane iki pat tos akimirkos, kol mano vainikas pasiekė žemę. Tada paskutinį kartą sutrūkčiojęs virtau – malka.
***
- Laikas keltis! – Mane purtė už peties.
Atmerkiau akis.
- Na... – vos sugebėjau ištarti.
- Pavyko, - šypsena asistento veide buvo šviesesnė už lempos šviesą laboratorijoje.
- Įrašėte?
- Viską. Norite pažiūrėti?
Papurčiau galvą. Vis dar sunku buvo patikėti, jog aš žmogus... Kad vietoj šakų -  rankos, o vietoj šaknų -  kojos. Dar atsiminiau kirvio smūgius į kamieną. Asistentas šyptelėjo, jam tai tebuvo įrašytas sapnas – tas pats, kas žiūrėti kiną.
- Ateikite rytoj.
***
Šokavau tamsiu nesibaigiančiu koridoriumi. Nežinia kur ir nežinia ko. Kūnas priprato prie nuovargio. Už nugaros suvirpėjo oras. Nieko nemačiau. Šuoliai tapo ilgesni. Kūnas sustūgo iš skausmo – toks buvo pavargęs. Už nugaros subildėjo. 
Tolumoje pamačiau saulės šviesą. Išsigelbėjimas! Sutelkiau viską,  kas dar buvo man likę – valią, baimę, neviltį – keli žingsniai ir aš pamatysiu saulę!
Nušokau nuo bėgių. Pro šalį prašvilpė traukinys. Iš pasitenkinimo net sukvarkiau. Dangų uždengė šešėlis... Gandras pastvėrė mane ir grakščiai pakilo į orą. Kvarkiau ir muisčiausi kiek įmanydamas. Man pavyko išslysti iš jo snapo.
- Kva kva kva! – džiaugsmingai šūkavau, kol nepasiekiau žemės... ir ištiškau į tūkstančius skausmo gabalėlių...

***
- Ar nemanot, daktare, kad jau pats laikas man pasitraukti? – vis dar atsiminiau kaip bandžiau iš gabalėlių sudėlioti savo kūną.
- Kodėl?
- Elementaru – vieni košmarai... Jie man jau čia, - brūkštelėjau pirštu per kaklą.
- Suprantu...
- Nieko jūs nesuprantate... Ne jūs sapnuojate. Tai, ką jums rodo prietaisai – jums pramoga... O man... Visus sapnus aš išgyvenu kaip realybę... Aš pavargau sapnuoti...
- Nejaugi jums pačiam neįdomu? Juk tai, ką išgyvenate sapnuodamas galės išgyventi ir kiti. Kiek ekstremalių pojūčių galės patirti to norintys... ir tai visai nepavojinga. Mes sugebėsime tai perteikti.
- Aš bijau... – nei daktaras, nei jo asistentas manimi nesidomėjo. Jiems terūpėjo sapnai.
- Ko? – daktaras pradėjo kalbėti su manimi lyg su bepročiu.
- Kur ribos, daktare? – sapnai kainavo brangiai – aš nebesupratau, kas esu: medis, gyvūnas, žmogus...
- Kokios? Jūs pervargote. Pailsėkit, atsipalaiduokit, kuriam laikui pamirškit darbą.
- Aš pasitraukiu. Man reikia suprasti kas ir kaip. Nebegaliu daugiau matyti viso to, – apvedžiau ranka laboratoriją.
Aš pakilau eiti. Pokštelėjo šūvis ir dozė migdomųjų atėmė visas jėgas. Paskutinė šmėkštelėjusi mintis: kokie sapnai lankys mane dabar?..
***
Aš įsipainiojau į tinklą. Kuo daugiau muisčiausi, tuo labiau tinklas įsuko į save. Bandžiau apsidairyti. Kas aš? Kur aš? Mostelėjau uodega. Stiprios rankos sugriebė mane. Aš rėkiau visa gerkle:
- Paleiskit! Aš žmogus! Čia klaida...
Staigus peilio kirtis atskyrė galvą nuo kūno, paskutinį kartą sutrūkčiojau pelekais...
***
                Neviltis pančiojo rankas. Tom retom akimirkom, kai nesapnuodavau, galvoje buvo tuščia ir nebyli baimė kaustydavo visą kūną. Bet tarsi prašviesėjimas užplūsdavo pyktis... Ir tada, bent jau mintimis, aš iš čia ištrūkdavau. Matydavau save keliaujantį po tolimas šalis... žmogaus pavidalu.
                Riba artėjo.
2005-09-28 16:27
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-29 12:58
viena skruzdėlė
pagrindinis trūkumas, kad nėra nei galvos, nei uodegos. apsakymas turi kažkuo baigtis, kažkas nutikti. 'riba artėjo' - tai ne išeitis. viso to veiksmo priežastis "Juk tai, ką išgyvenate sapnuodamas galės išgyventi ir kiti. Kiek ekstremalių pojūčių galės patirti to norintys..." man nieko naujo ir įdomaus nepasako. būtent - neišplėtota, nėra originalios idėjos, kuri galėtų išsivystyti iš fakto, kad žmogus sapnuoja savo žuvimą. ji gali būti ir filosofinė, ir 'bojevykinė', o čia tai tik eskizas.
trumpi sakiniai, pagal mane, nedidelė problema, jei aprašomas kapotas veiksmas.
"- Ko? – daktaras pradėjo kalbėti su manimi lyg su bepročiu." - keista išvada iš klausimo "ko?".

labaratorija:]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-29 08:41
_I_
_I_
Neišplėtotas. Trumpi sakiniai.
Kitaip sakant, būtų gal ir buvę neblogai, tačiau dabar nedadėlka ir pakankamai prasta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-29 00:21
Purpsius
Tai kad nereikia daug zombiu ir lazeriniu sautuvu, kad butu fantastika. Mano nuomone, esme subtilybese.
O kurinukas kaip tik ir patiko del "kitokios" fantastikos. Pasiilgau tokiu siame skyrelyje.
Atsiprasau del Lt nebuvimo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-28 19:07
Tomas Marcinkevičius
Zinok, visai gerai. tik kodel cia "Fantastika" tai nesuprantu nei kiek.

Bet patiko netiketa pabaiga - galvojau, kad "ant galo" herojus mirs. O jis gyvas, bjaurybe, kankinasi:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą