Įsimylėti 2 kartą

Vieną rytą pabudau su keista nuojauta. Išėjusi į lauką pajutau, kad oras tapo gerokai lengvesnis, nei įprastai.  Prie Neries krykštavo tik ką atskridę kirai. Jie kiekvieną pavasarį čia užsuka prieš parskrisdami namo – į Lietuvos pajūrį. Vadinasi, pavasaris jau kažkur tyko.

Paprastai jis tyko tam, kad savo vėjais susuktų galvą ir įmestų į ją kokią savaitinę ar mėnesinę meilę. Šį pavasarį man mažiausiai to trūko. Nenorėjau pakvaišti nuo tokių nesąmonių. Turėjau draugą, jaučiau jo dėmesį, saugumą ir ramybę. Visai nebenorėjau eilinį kartą dėl pavasariškos kvailystės viską prarasti ir pradėti iš naujo.

Tačiau akys, nepaisydamos tokio mano nusiteikimo, atsargiai dairėsi to, kurį į galvą šįmet galėjo įsukti pavasarinis vėjas. Nejučia pradėjau stebėti ir vertinti vaikinų veidus, akis, šypsenas, eiseną, batus. Kai kurios  atskiros detalės žavėjo, tačiau ištisam vaizdui kažko trūko. Vieno lūpos, kito akys, trečio jaunatviška striksinti eisena.

„Ne,  na kas per batai“ – mintyse iškilo dabartinio draugo batai, kuriems nesuradau nė menkiausio priekaišto. „Kokia nesąmonė, nuo kada man rūpi batai“. Dabar vien pažiūrėjusi į batus galėjau nurašyti bet kurį kaip netikusį pavasario vilionei egzempliorių. Batai turėjo išduoti viską – ramus jis ar energingas, modernus ar konservatyvus, pedantiškas ar „ant  visko padėjęs“...

O dar sako, kad moterys, visų pirma, pažvelgia vyrui į akis. Kol mano akys privažiuodavo prie jų akių, jos dar turėjo įvertinti aprangą, stovėseną ar eiseną, kaklą (jame būtinai turėjo būti matomas Adomo obuolys!), lūpas, jų virpėjimą kalbant, šypseną, nosį... O ir ką tos akys? Rudos, mėlynos ar bespalvės? Sutrikę nuo mano žvilgsnio ar atvirai susižavėję? Perlamutrinės sagos, stiklo karoliukai. Koks pagaliau skirtumas.

Man buvo daug svarbesnė už ausies susisukusi plaukų sruogelė, plaukai, iš tolo kviečiantys panardinti rankas. Jo galva man ant kelių – sukišu pirštus į vėsius plaukus – tada, kai norisi pailsėti ar nusiraminti. Jo plaukai, glostantys man blauzdas, kai jis slysta pasisveikinti ir pažadinti mano ertmės... Kada tai buvo – vakar, užvakar, o gal kasdien? Kaip vis dėlto tai gera, ir kam reikia pavasariui įpiršti man į galvą dar ką nors, kuris nemokės taip glostyti manęs savo plaukais ir nemokės pasirinkti tinkamų batų?


Grįžusi namo įsijungiau televizorių. Jame pasirodė Bradas Pitas. Dar visai jaunutis. Gal tai vienas iš pirmųjų jo filmų. Nejučia pagavau save prilipusią prie ekrano vos ne su varvančia seile. Tfu, negi kaip kokia paauglė šį pavasarį įsimylėsiu žvaigždę? Tačiau po kelių sekundžių supratau, kas mane taip traukia. Aš žiūrėjau vien į jo putlias lūpas, kurios ištemptos šypsenai įsprausdavo skruostuose dvi duobutes. Regis, aš įsimylėjau tą šypseną. Tačiau po galais, tai kažkur be galo matyta! Pasistiebiau iki viršutinės lentynos ir pagriebiau ten stovinčią įrėmintą nuotrauką. Ant jos jau pradėjo rinktis dulkės. Be abejo, taip šypsosi mano draugas! Kaip galėjau bent sekundei pamiršti, kad jis taip nuostabiai šypsosi? Kaip tokia šypsena galėjo tapti savaime suprantamu dalyku?

Pasigirdo durų skambutis. Atidariau jas ir žiūrėjau sustingusi it išvydusi stebuklą. Akys perbėgo kiekvieną vyriško silueto detalę per mažytę sekundės dalį ir nerado prie ko prikibti. Kūnu nubėgo virpulys, o iš akių nutekėjo tirpstantis sniegas. Čia stovėjo jis – mano pavasariškas svaigulys. Šį pavasarį aš įsimylėjau jį antrą kartą.

Užuot pakvietusi vidun, pagriebiau jį už rankos ir išsitempiau į lauką. „Pažiūrėk į dangų ir užsimerk, užsimerk..., ar jauti pavasarį?“. Tik norėjau, kad pavasaris įsuktų jam į galvą mane.