pradžia
prieš tai buvęs skyrius
...
Paskui dar daug kartų Valerijus naktimis sapnuodavo tokius sapnus, o Vasilijus ateidavo vis labiau susirūpinęs. Jis nieko nesakydavo, tiesiog atsisėsdavo ant vienos taburetės, paduodavo Valerijui atidarytą konservų dėžutę, ir žiūrėdavo, kaip jis valgo. Paskui Vasilijus pradėjo lankytis dar rečiau, o Valerijus valandų valandas žiūrėdavo į mirksinčią kairiąją lempą. Iš nuobodulio jis pradėjo kalbėtis su savimi. Jis pats sau atsakė, bet tai nebuvo visiškai jis pats - tai buvo kitokia jo versija, su šiek tiek kitokiom intonacijom, šiek tiek kitokiom mintim. Ir jis susidraugavo su savimi pačiu.
Nuo to laiko jis nebebuvo VIENAS savo galvoje.
Kas juokingiausia, kad KITI irgi žinojo, kad jų daug. Valerijus dažnai klausydavo, kaip jie pasakoja vienas kitam anekdotus, jis juokdavosi kartu su jais, nes, po velnių, anekdotai būdavo juokingi.
Tada, vieną dieną, Vasilijus atėjo ypatingai susirūpinęs. Paskui save jis atsitempė maišą konservų ir vieną atidarytuvą.
“Nebeturėsiu laiko tave lankyti” - pasakė.
Valerijus suprato. Suprato ir KITI. Ir visi kartu jie padėkojo.
Ir jie vėl liko vieni tame kambarėlyje su durimis be rankenos.
Maiše buvo ne tik konservai ir atidarytuvas. Kažkokiu mistiniu būdu jame atsirado blonknotas, aptriušęs laikraštis, dildė nagams, tušinukas ir pora baltos medžiagos atraižų.
Po keturių dienų pradėjo dvokti visi konservai. Valerijus tik gūžčiojo pečiais, atidarinėdamas vieną dėžutę po kitos, kiekvieną kartą patikrindamas galiojimo datą, kuri teigė, kad konservai galioja dar penkis metus. Kambario kampe greitai susikaupė atidarytų konservų kalnas. Visi jie siaubingai dvokė.
Bėgant laikui kitame kambario kampe atsirado kita krūva. Blonknotas ir laikraštis buvo visiškai sunaudoti. Valgydamas pašvinkusius konservus, Valerijus nesibodėjo netgi mūvėti kelnių.
Konservai pradėjo dvokti bedieviškai.
Valerijus su jais pradėjo žaisti šachmatus. Grindis išpaišęs dvokiančiais kvadratėliais, jis pavertė savo varganą buveinę diagonalių ir kirtimų erdve. “e-2 e-4! ” - šūktelėjo jis, ir JIE pradėjo žaisti. Abiejų mirksinčių lempų šviesoje ant grindų išrikiuota konservų dėžučių armija puolė ir traukėsi, o balsai Valerijaus galvoje garsėjo, neretai užgoždami jį patį. Visgi kartais jis kažko neišgirsdavo, o paklausęs jų, ko, sulaukdavo vienintelio atsakymo - ”Valerijau, esi nerealus žmogus. Mums labai smagu su tavimi būti. Koks buvo paskutinis ėjimas? ”
Ir Valerijus pastumdavo konservų skardinę per du langelius į priekį.
Kartais jam atrodydavo, kad kažką užmiršta. Tada JIE jį vėl nuramindavo, paguosdavo, papasakodavo anekdotą, užduodavo galvosukį...
Ir jis užmiršdavo, kad kažką užmiršta.
Jam užmigus, JIE kalbėdavosi. JIE žinojo, kad dvokia ne konservai. Žinojo, kad iš už to lovos kampo, į kurį Valerijus niekada nežiūrėdavo, kyšo jau juoduojanti pėda. JIE padėdavo Valerijui nežiūrėti į tą pusę.
Prabudęs Valerijus ilgai žiūrėjo į blausią lemputę palubėje. Kažkas buvo ne taip, bet Valerijus nesuprato, kas. Prieblandoje vartėsi atidaryti konservai, ant grindų - dvokiantys kvadratėliai... Viskas tvarkoj, nusprendė JIE. Valerijus nesipriešino jų nuosprendžiui. Jis apsivertė ant kito šono ir vėl užmigo.
JIE atmerkė Valerijaus akis
(“- Valerijau, Valerijau... Kas galėjo pagalvoti... Užsidaryti savo paties sandėliuke, paslėpti nuo savęs durų rankeną po pagalve... įtikinti save, kad dvokia vis dar galiojantys konservai... Naivu, mielas drauge, naivu. ”)
ir nusijuokė jo balsu.