kompromisų metas (apysakos tęsinys)

Prezidentui Bilui Klintonui persikėlus į privačią pusę, tarnybinis gyvenimas sustodavo tik toje Baltųjų rūmų dalyje, kur buvo įvairūs biurai, aptarnaujantys valstybės galvą. Bet adjutantai ir patarėjai savo darbo nenutraukdavo net ir jam išėjus.
Viename tokių kambarių Prezidento patarėjas Džimas Vortingtonas tęsė prasidėjusį prieš dvi valandas pokalbį su Dinu Džeksonu.
Formaliai Dinas Džeksonas galėjo būti laikomas tiktai vienu iš Kriso Roto advokatų. Tačiau pagal savo veiklos pobūdį ir suteiktų įgaliojimų lygį jį buvo galima įvardinti Amerikos naftos karaliaus užsienio reikalų ir teisingumo ministru.
Jau nemažai dešimtmečių pasaulyje vyko atkaklus naftos karas. Kariavo dvi stambiausios pasaulyje naftos valstybės: iš JAV pusės Krisas Rotas ir gausūs jo bendražygiai pavaldžios kompanijos ir satelitai visose pasaulio šalyse, o iš kitos, anglų pusės – seras Markas Holidėjus su savo bendraminčiais – filialinėmis kompanijomis ir satelitais. Dažnai pasitaikydavo, kad Roto ir Holidėjaus grupės slaptai derėdavosi už savo sąjungininkų pečių. Buvo šaukiamos ir oficialios taikos konferencijos su spauda ir protokolais, sudaromos sąjungos, konvencijos. Tačiau nepaisant to, įnirtinga kova vyko be paliovos, nenutrūkdama nei vienai dienai, nei vienai valandai. Kol liuksusiniuose viešbučiuose tardavosi įgaliotiniai ir bankininkai, kol vykdavo banketai ir baliai, gausiose Pietų Amerikos naftos respublikose vykdavo kova tarp marionečių – prezidentų gaunančių atlygį iš Holidėjaus, ir Roto subsidijuojamų ”sukilusių” generolų; buvo atkakliai kovojama dėl galimybės įtakoti arabų šeichus ir sultonus. Kova vyko Malaizijoje ir Indonezijoje, visur, kur žemė slėpė naftą.
Štai čia apsiginklavęs jurisprudencijos ir iškalbingumo menu, scenoje pasirodydavo ponas Dinas Džeksonas. Jis organizuodavo kampanijas spaudoje, inspiruodavo ”sveikų protų” kalbas kongrese, pats dalyvaudavo banketuose, spaudos konferencijose ir sueigose: „Tiesiog juokinga bijoti konkurentų!”
Viskas vykdavo taip, kaip norėjo Dinas Džeksonas ir jo aukštieji draugai.
Nafta liejosi į Roto tankerius. Doleriai plaukė į jo sąskaitą.
Dinas Džeksonas atstovaudavo savo įgaliotojui ir tenai, kur reikėdavo surasti aplinkinius, neoficialius kanalus deryboms su aukštaisiais vyriausybinio aparato valdininkais, ministrais ar kongresmenais. Be to, Džeksonas, buvo tarpininkas tarp Kriso Roto ir artimiausių Prezidento sluoksnių. Toks ryšys buvo naudingas norint susitarti su Baltaisiais rūmais dėl politinio kurso arba dėl atskirų Vyriausybės priemonių, liečiančių monopolistinės Roto grupės interesus.
Asmenybės, padėjusios Bilui Klintonui tapti JAV Prezidentu, galėdavo siųsti savo patikėtinį tiesiog į Baltuosius rūmus ir mandagaus patarimo forma padiktuoti savo nepalenkiamą valią. Nors Krisas Rotas ir nebuvo oficialus Klintono bičiulis ir šalininkas ir net priklausė besivaržančiai su demokratais Respublikonų partijai, bet jis paprastai, be ceremonijų, braudavosi pas tą Prezidento patarėją, kuris jam atrodė tinkamas vienai ar kitai kombinacijai įvykdyti. Tuo tarpu asmenys padėję Klintonui tapti prezidentu negalėjo panaudoti nei vieno, nei kito būdo. Jie negalėjo žemintis iki to, kad leistųsi į kalbas su paprastu patarėju ir kartais net ministru. Šie asmenys negalėjo ir tiesiogiai kreiptis į Prezidentą, nes juos dominantys klausimai galėjo būti išspręsti ne jų naudai. Panaši susitikimo baigtis reikštų karą. O betikslė kova toli gražu ne visados buvo tinkamiausias būdas tikslui pasiekti.
Dabartinė situacija buvo komplikuota. Būsimieji Prezidento rinkimai, kurie įvyks sekančiais 2000 metais, sutapo su didelėmis komplikacijomis asmeniniame Bilo Klintono gyvenime. Prezidentui grėsė apkalta dėl moters – Monikos Lovinskos. Ši moteris buvo labai karšto temperamento. Tarp kitko – nesvarbu, kiek meilužių perėjo per Monikos Lovinskos miegamąjį. Tačiau svarbu, kad ji įrodė – kad materialinių tikslų galima siekti įvairiais būdais, ne tik diskutuojant teismo salėje.
Monika ir Bilas susipažino beveik prieš dvidešimt penkis metus, universiteto šokių vakarėlyje. Monikos ekstravagantiškumas nuolat traukė stipriosios lyties atstovus, o Bilas buvo aistringas ir, be to, slopino šią silpnybę nesaikingai išliedamas jausmus…
Tą lemtingą vasaros dieną Klintonui buvo lemta atsidurti jos išnuomotame kambarėlyje. Buvo karšta; tvankuma alsino žmones. Visi tesvajojo apie viena: apie išganingą vėsą. Tačiau vakare karštis truputį atlėgo. Kvėpuoti pasidarė lengviau, jie laisviau atsiduso. Oro permaina, matyt, paveikė ir šeimininkę: ji buvo geros nuotaikos, linksma ir maloni. Atsisėdusi ant sofos ir parodžiusi Bilui vietą šalia savęs, Monika su palengvėjimu atsiduso:
– O Viešpatie! Jei karštis nebūtų atlėgęs, – mano galva tikriausiai būtų plyšusi! Tikras pragaras! Žiūrėk, Bilai… kaip dabar man gera!
Lengvas vėjelis, dvelkiantis iš balkono, glostė apvalius Monikos skruostus ir plaukus. Ji prigludo prie Bilo, atsargiai palietė jo pasmakrę ir švelniai paglostė:
– Bilai… nusiskusk ūsus ir tapsi mielesnis.
– Nejaugi aš toks senas?
– Ne, ką tu… Bet vis tiek nusiskusk. Kam jie tau?
– Gerai.
Bilas norėjo gerti. Jis paėmė viskio butelį, prisipylė jo į taurę, po to užpylė sodos ir padavė taurę Monikai ir įdėmiai pažvelgęs į jos giedras, mėlynas akis tarė:
– Į tavo sveikatą, Mo! – Jis taip ją vadindavo, kai jie likdavo dviese.
Monika meiliai nusišypsojo ir gurkštelėjo iš taurės. Tada ji pastatė taurę ant stalo ir pradėjo švelnią ranką ant Bilo rankos.
– Žinai ką?… Šiandien vėl buvo atėjęs Fratelas, mūsų universiteto profesorius.
– Ką tu sakai?
– Taip… išsipūtęs! Kostiumas naujutėlaitis, pusbačiai lakuoti… tikras džentelmenas.
– Cha–cha–cha! – atvirai nusikvatojo Bilas. – Jis tave kvietė į pasimatymą.
– Taip! Kai nužvelgiau jį nuo kojų iki galvos, jis tiesiog paraudo visas. Aš jį suėmiau už rankų ir priglaudusi prie savęs, pasakiau, kad myliu kitą.
…Suskambėjo telefonas. Monika lengvai atsistojo, priėjo prie telefono ir pakėlė ragelį.
Trumpai atsakė į kažkieno klausimą, ir grįžusi nepatenkinta paaiškino:
– Skambino draugė. Klausė, ar miegu.
Bilas prisipylė dar viskio. Monika nugėrė gurkšnelį ir nenoriai pasakojo toliau:
– Taigi… Pasėdėjome, pavakarieniavome. Ir žinai, ką jis man pagaliau pasakė?
– Tikriausiai pakvietė į teatrą?
– Ne–e…Pasiūlė ištekėti.
– Ištekėti?
– Taip.
– Už ko?
– Už jo… už Fratelos… čia tai jau bent! Ar jis neturi žmonos?
– Tarsi turi… Bet ketina skirtis. ”Aš – mokslininkas, – sako, – turiu teisę.”
Tiesą sakant, aš jokiu būdu nesitikėjau, kad mokslo vyras staiga taip užsidegs. Matyt, jausmai įveikė protą. Bet argi taip nebūna? Juk negalima amžinai slopinti ir viena, ir kita. Be to, argi galima vien protu gyventi?
Bilas pasistengė išplėtoti šią temą.
– Matai, Mo, kokia meilės galybė? Tikriau, tavo galybė! Per keletą dienų tu pakerėjai vargšą dėstytoją, parklupdei ant kelių. Tai ką tu atsakei?
– Nieko!
– Kodėl?
– Koks jis man vyras?
– Kaip koks? Mokslo vyras… Monika piktai suraukė padažytus antakius. Matyt Bilo patarimas jai nepatiko. Ji suirzusi prašneko:
– Mokslo vyras… O jeigu rytoj jį staiga išbruks iš universiteto, ką jis tada veiks? Nei pinigų, nei rimtos profesijos. Nebent turės keliolika privačių pamokų.
– Ne, ne, Monika, – rimtai prieštaravo Bilas. – Dabar, kada įvykiai taip veržliai keičiasi, neįmanoma įspėti, ką likimas išaukštins, o ką sumaišys su žemėmis!
Monikos veidas dar stipriau paniuro. Ji ilgai sėdėjo nejudėdama, nė žodžio nepratardama. Po to giliai atsiduso ir tyliai, tarsi kalbėdamasi su savimi, sušnabždėjo:
– Likimas!… Jis nėra toks paprastas!
Tik dabar Klintonas suprato, jog palietė skaudžią vietą. Monika turėjo pagrindo skųstis savo likimu. Kilusi, kaip pasakojo pati, iš padorios lenkų šeimos, ji kartu su tėvais emigravo į JAV. Pradžioje jų emigrantų šeimai buvo sunku, be pinigų, svetimoje šalyje. Vėlyvoje paauglystėje ji susipažino su vienu emigrantu iš Italijos. Greitai jų susitikimai padažnėjo. Ji priprato prie jo, jis prie jos… Bet netrukus italas susirado kitą aistros objektą ir, susipykęs su Monika, ją metė…
Monika sėdėjo susimąsčiusi nepakeldama galvos.
Klintonas ėmė ją guosti:
– Neliūdėk, Monika. Dar mėnuo, daugiausia – du, ir tu pamatysi Baltuosius rūmus. Tapsi stažuotoja, praeitis užsimirš… baigęs gerti taurę, Klintonas padėjo ranką ant Monikos peties:
– Na, na, Mo, pakelk veidelį. Girdi?
Ji pakėlė veidą, pažvelgė į Bilą lyg ir liūdnai, lyg ir piktai.
– Kai nusiprausiu vonioje, ateiti?
Švelnios lūputės bejėgiškai sukrutėjo:
– Kaip nori…
Jos lūpų dažai buvo nusitrynę, plaukai sutaršyti, o veidas – žvilgantis be išraiškos po miego glamonių. Tačiau Monika kvepėjo daugiau, negu bet kada, moteriškumu ir geismo pasotinimu, ir netgi taip stipriai, kad, matydamas ir užuosdamas ją tokią, jis vėl ją įsitempė į miegamąjį. Koks skirtumas? Tai, kas tarp jų įvyko, tebuvo rafinuota tų sveikų jaunų žmonių meilė.
– Ak, ta kaitra, Monika vėl nutraukė Bilo mintis, atsisėsdama greta. – Tikiuosi, kad mano kambaryje, tai yra, dabar mūsų kambaryje, įruoš dar vieną oro kondicionierių. Tai neatidėliotinas dalykas, tiesa? Mylėtis tokioje tvankumoje! Negi mes kiaulės, a?
Jis palinko prie jos, spustelėjo jos ranką ir nusijuokė iš jos vulgarios užuominos.
– Apie ką dabar galvoji? – paklausė Bilas.
– Apie mudu, – atsakė ji, dar nespėjusi net suvokti savo atsakymo.
Bilas atsistojo prieš Moniką virpančia širdimi, jausdamas, kad jinai jį myli.
Monikos kūną smelkė malonus šaltis it karštligės metu.
– Monika! Meile mano!
Bučiuodamas merginą, Bilas iš susijaudinimo nė nepajuto, kad jos lūpos iš tikrųjų turi kraujo prieskonį…

Prezidento patarėjas Džimas Vortingtonas buvo linkęs pokalbio su Džeksonu išvengti. Tačiau, turėdamas omenyje Klintono interesus, jis negalėjo ryžtis atmesti atkaklų Džeksono reikalavimą nedelsiant susitikti.
Iš pirmųjų Džeksono žodžių Vortingtonas suprato, jog šis atvyko ne dirvos tirti, o tam, kad per jį, Vortingtoną, Klintonui būtų praneštos sąlygos, kuriomis Kriso Roto nafta, strateginės žaliavos nebūtų statomos prieš Roto bankus ir pramonę, kovojant dėl JAV galybės stiprinimo. Jeigu Klintonas sugebėtų ateityje suderinti prieštaravimus tarp Roto ir kitų magnatų siekiant šio bendro tikslo, galimas variantas, jog jis išvengtų apkaltos ir liktų prezidentu iki naujų rinkimų pradžios.
Pokalbis vyko be liudininkų. Dinas Džeksonas nesivaržė vulgarių ir ciniškų minčių ir žodžių aiškumo.
– …Klintonas neturi leisti, kad Rotas rizikuotų savo milijardais, jo draugų investuotais Saudo Arabijoje, – kalbėjo Džeksonas. – Jūs turite įtikinti Prezidentą: tie milijardai – vadžios, kuriomis JAV valdo šį Arabijos pasaulį!
– Jūs be reikalo identifikuojate savo bosą su JAV, Dinai, – šyptelėjęs atkirto Vortingtonas. – Ne JAV valdo Rotą ir jo magnatus, o magnatai. Tai ne tas pats.
– Jūsų nuomone, Amerikos sinonimas yra, žinoma, magnatai ir Rotas?
– Aš nesu jūsų advokatas.
– Bet kiekvienas gatvės vaikas žino, kieno pinigų dėka jūs patekote į Baltuosius rūmus.
– Aš niekam nekainavau nė cento.
– Nebūkite naivus, Džimai!
– Tai, kad Rotui nenorima suteikti teisės kontroliuoti 80% visų Saudo Arabijos naftos verslo akcijų, jūs vadinate naivumu. Jūsų manymu tegul anglai, suvalgo mums priklausančią dalį…
Sulig paskutiniais Vortingtono žodžiais Džeksonas piktai riktelėjo, pertraukdamas jį:
– Taip, taip, taip! Tegul valdo viską, kas jiems stotų skersai kelio. Kad tik nepaspringtų ir kad tik iš to būtų nauda mūsų reikalui.
– Koks tas ”mūsų” reikalas!
– Mudu gi nesame vaikai, Džimai. Aš kiauras dvi valandas kalte kalu jums, remdamasis statistika, kad Roto ir magnatų klestėjimas – JAV klestėjimas.
– Tai, kad Rotas ir jo magnatai turės teisę visus skandinti – jums atrodo naudingiausias JAV dalykas? – Ramiai paklausė Vortingtonas. – Klintonas ne vaikas. Jis puikiai supranta, kad mūsų laikais žaisti vidiniais prieštaravimais yra pavojinga, tai tiesiog nusikaltimas.
– Meldžiu jus, nesiraukykite. Aš ne iš tų pižonų, Džimai, kurie jūsų naivumą priima už gryną pinigą. Juk mes žinome viską: jūs leidžiate pelnytis mūsų konkurentams Pietų Amerikoje. O kur dar ambicijos, įgyvendinti priešraketinio skydo projektą. Tam uždaviniui atlikti jūs sukėlėte ant kojų visą valstybės departamentą. Nepavyks! Jeigu norite doro žaidimo, nelaikykite užantyje kumščio. Rankas ant stalo, ponai!
– Puiku! – sušuko Vortingtonas ir čia pat susiraukė, įgeltas taip aštriai pasakytų žodžių. – Rankas ant stalo! Tai mūsų principas. Pamėginkite gi išaiškinti savo bosui: dabar svarbu yra laiduoti JAV prideramą vietą ir vadovaujamą vaidmenį visame pasaulyje, – valstybėms, o ne vienam jūsų šeimininkui, suprantate? Štai apie ką kalbama, o ne apie kažkokias provinciales intrigas Venesueloje; tik reikia veikti apdairiai, apsvarsčius visus argumentus ”už” ir ”prieš”, nesivelti į avantiūras akiplėšiškai.
– Kokia iš viso to seka išvada?
– Jūsų šeimininkas turi sumažinti savo ambicijas… suprantate?
– Todėl, kad Klintono proteguojami žmonės laiko save visagaliais? – šypsodamasis pastebėjo Džeksonas.
– Velniop tuos protežė! – piktai atsikirto Votingtonas. – Jūs dvi valandas ginčijatės su manimi kaip sena virėja. Būkite vyrais: kalbama apie reikalą, kuris yra nepalyginamai svarbesnis nei viso pasaulio naftos šaltiniai.
– Kas gali būti svarbiau už žemės gelmių turtus: nafta, strateginės žaliavos…
– Strateginės žaliavos? – Vortingtonas įtariai žvilgtelėjo į pašnekovą.
– AIDS sindromo gydymas ir visa kita… Mes – žmonijos draugai, o ne jos priešai, – nesumišęs atsakė advokatas.
– Klausykite, Dinai, jeigu jūs suprasite, kad Klintono bendraminčiai turi teisę į savo dalį Arabijoje, tai jūsų galimybės ir interesai ten tik prasiplės. Viena priklauso nuo kito.
– Ta prasme, jog Klintono proteguojami asmenys mėgina išstumti mus iš bankinės veiklos Saudo Arabijoje? Taip čia visi kimba vienas kitam į atlapus.
– Aš noriu pabrėžti: mes negalime šiuo metu įsivelti į prekybinį karą tik todėl, kad to nori Rotas.
– Mes gi nekliudome sukelti karą, kur kam patinka, tad tegul ir ”kiti” mums nekliudo.
– To nepakanka, Dinai, – širsdamas, bet neprarasdamas savitvardos, atkirto Vortingtonas. – reikia veikti išvien… Man susidaro įspūdis, jog jūs net ir mokykloje niekada nedalyvaudavote peštynėse išvien su kitais.
– Aš mėgdavau peštis vienas pats.
– Dabar kiti laikai. Taip kovodamas daug nelaimėsi.
– Mes niekada neatsisakydavome išmintingų planų ir esame pasirengę bendradarbiauti, – ramiai pasakė Džeksonas, tačiau čia pat skubiai pridūrė: – Jeigu nemėgina mūsų apgauti.
– Na, Dinai, su tokiais vyrais, kaip jūs, Rotas, atrodo, gali nebijoti, tiesa?
Vortingtonas susijaudinęs perėjo keletą kartų per kabinetą ir vėl susmuko į krėslą.
– Kadangi čia kalbama ne apie kokią nors Lotynų Amerikos Respubliką, o apie pasaulį, visą pasaulį, Džimai, tai negalima to reikalo imtis galvotrūkčiais. Tik užvaldę viską, mes galėsime pasidalyti tarpusavyje visus lobius. Kitaip galite likti ir be pasaulio, ir be jokių lobių. Suprantate?
– Aš tai viską suprantu, Džeksonai, bet man atrodo, kad jūs ne viską suprantate.
– Pavyzdžiui?
– Jūs nesuprantate, kad šiandien JAV svarbiau už viską yra priešraketinio skydo sukūrimas.
– Šiuo klausimu mūsų nuomonės sutampa. Tik aš nesutinku, kad viena nesisieja su kita. Tai reikia išnaudoti. JAV yra tik vienas žmogus galintis padėti mums.
– Mes tada mestumėm savo argumentus į Klintono lėkštę, jeigu būtume tikri… Džeksonas, nebaigęs sakinio, įsmeigė akis į Vortingtoną. Šis nenoriai paklausė:
– Jūs norite, kad aš pasikalbėčiau su juo?
– Taip.
– Pakalbėsiu.
– Nedelsiant.
– Taip.
– Ir atvirai.
– Jis velniškai jautrus.
– Saldžiai kalbėti mes neturime laiko.
– Kalbant nediplomatiškai, galima sužlugdyti visą reikalą.
– Tada mes žinosime, ką turime daryti.
– Aiškiau, Dinai.
– Mes pasistengsime, kad apkalta sunaikintų Klintoną.
– Vyraujant dabartinei amerikiečių nuotaikai, tatai neišspręs reikalo jūsų naudai. Amerikiečiai už Klintoną.
– Abejoju, – grasinamai tarė Džeksonas. – Aš praktiškas žmogus. – Tai sakydamas jis nenuleido akių nuo Vortingtono. – Jūs man atleiskite už atvirumą. Jei mes paspausime Monika Lovinska apsispręs mūsų naudai ir darys tai ką mes liepsime.
– Jūsų laimė, kad mudu esame vieni… užpykęs pasakė Vortingtonas.
– Aš gi esu advokatas, Džinai, – ironiškai šypsodamasis pastebėjo Džeksonas.
– Jūsų laimė… Gerai aš pakalbėsiu su prezidentu.
– Jūs turite pasakyti Prezidentui, – pradėjo Džeksonas, – kad mūsų manymu, netikslinga trukdyti Krisui Rotui ir jo koncernui siekti didesnio pelno Saudo Arabijoje.
– Mudu gi ne vaikai, Vortingtonai. Galų gale mes esame pasiryžę padaryti viską, jog naftos kvapas neatrodytų jums toks nemalonus. Mes vertiname jūsų protą, jūsų energiją, jūsų ryšius…
– Palikite ramybėje mano protą ir mano ryšius, – susierzinęs tarė Vortingtonas. – Jie jau apmokami.
– Kieno?
– Federalinio iždo sąskaita.
– Vadinasi, ir mūsų.
– Be abejonės.
– Jūs – cinikas, Džimai. Tuo geriau: mes galime padidinti sumą. Tai nereiškia, jog jūs turite atsisakyti iždo pinigų.
– Prie reikalo, Dinai!
– Aš  pageidaučiau, kad už tuos pinigus, kuriuos jums moka federalinis iždas iš mūsų mokesčių dalies, jūs įteigtumėte Prezidentui…
– Aš – ne hipnotizuotojas.
– Tuo blogiau!
– Mes dideli altruistai, Dinai.
– Jums tiesus kelias į vienuolyną, Džimai.
– Aš ir rengiuosi ten.
– Kaip būtų gerai!
– Jums?
– Man nereikėtų su jumis ginčytis.
– Jei vilkėčiau jėzuito sutaną, aš jus dar daugiau nukamuočiau. Dabar aš velniškai santūrus… Bet grįžkime prie reikalo. Monikos Lovinski problemą mes išspręsime. Ši moteris vadovaujasi Kristaus priesaku: ”Reikalaukite visko, kad gautumėte šiek tiek.” Padėsime jai išleisti jos atsiminimų knygą, kuri beregint taps bestseleriu.
Džeksonas pakilo ir tęsė:
– Pasižiūrėkite į tos moters nuotrauką Vortingtonai, – prašneko Džeksonas lediniu balsu. – Standi ir prisirpusi kaip apelsinas. Žino daugybę meilės paslapčių. Viliojančios, besišypsančios akys, slepia begėdiškumą, o jų vyzdžiuose atsispindi paleistuvės veidas. Jos veidas šaukia: pirkite mane! Šitam grožiui rūpi tik ištvirkauti ir lupti pinigą.
– Jeigu Kristus būtų gyvas, jis patrauktų jus teisman už piktžodžiavimą.
– Didelio čia daikto, – nusijuokė Džeksonas. – Kiekvienas Amerikos teisėjas mus išteisintų: tai vienintelė protinga pozicija. Šis posakis turi būti įtrauktas į amerikietišką evangelijos leidinį.
– Gerai, sutinku su tuo, kad ”Kristaus formulė” neprieštarauja mūsų interesams, – pritarė Vortintonas.
Kitas prašymas, su kuriuo Džeksonas norėjo kreiptis į Vortingtoną, galėjo pastatyti jį į nepatogią padėtį. Tačiau net menkiausia sėkmės galimybė atrodė labai viliojamai: tai buvo milijonai dolerių tikro, be rūpesčių pasiekiamo pelno. Jis ryžosi kreiptis:
– Matote, Džimai, prabilo jis kaip galima laisviau, – aš turiu jums perduoti vieno žmogaus prašymą…
Ištarus tai Vortingtonas, sukluso: jeigu Džeksonas kalbėjo apie prašymą, tada, reikalas kvepėjo pinigais.
– Aš esu tik paprastas tarpininkas, – tęsė Džeksonas.
Tokia advokato profesija, – pastebėjo Vortingtonas.
– Vienas senatorius proteguoja savo bičiulį, taip pat visai garbingą ir pasitikėjimo vertą žmogų…
– Kokį?
– Šis žmogus prašo parduoti arba bent išnuomoti jam naftingas seklumas.
Vortingtonas netikėjo savo ausimis.
– Kaip jūs pasakėte, Dinai?.. Naftingus jūrų plotus?
– Taip, Džimai. Plotai tyvuliuoja visai nenaudojami. Vyriausybė elgiasi, kaip šuo ant šieno: nei sau, nei žmonėms.
Vortingtonas susimąstė.
– Jūs, Dinai, kaip advokatas, turite žinoti: šie plotai negali būti išnuomoti privačiam asmeniui.
– Kvailystė, Džimai! – Gyvai šūktelėjo Džeksonas. – Būdamas advokatu, aš imuosi visiškai sutvarkyti tokį sandėrį. Mes įteisinsim jį per kongresą…
– Kas nori nuomoti?
– Krisas Rotas.
Vortingtonas šyptelėjo.
– Dabar galite ir nesakyti, kas tas jūsų senatorius.
– Aš ir nesirengiu to slėpti, – apsimesdamas kiek įsižeidusiu, tarė Džeksonas. – Tai Džekas Poindeksteris.
Vortingtonas piktai numojo ranka.
– Nieko neišeis, Dinai.
– Bet kodėl gi, Džimai? Visiškai švarus reikalas.
Jūs keistai suprantate švarius reikalus, Dinai. Na, tam jūs ir advokatas. Ir dar Roto advokatas. Praneškite tiems, kurie jus siuntė, jog jie nematys tų plotų, kaip savo ausų – nei Rotas, nei kuris nors kitas…
– Suprantu Džimai, – piktai ironizuodamas nusijuokė Džeksonas, – puikiai suprantu, Džimai: jūs pats pradėjote domėtis nafta.
– Klausykite, Dinai! – Vortingtonas supykęs pakilo nuo fotelio, nepaisydamas skausmo, kurį jam kėlė kiekvienas staigus judesys. – Šiuo momentu mane domina vienas dalykas: jog jūsų kaip galima greičiau nebūtų šiame kambaryje.
Keletą akimirkų Džeksonas tylėdamas žiūrėjo į Vortingtoną. Jo skvarbios akys susiaurėjo, bet nedraugiškas jų blizgesys buvo pastebimas net pro siaurus vokų plyšelius. Ploni advokato pirštai nervingai čiupo už švarko atlapų, lyg ieškodami ko nors, ant ko galima būtų išlieti pyktį, bet Džeksonas tučtuojau susitvardė. Jo plonas lūpas nušvietė šypsena, ūsai dar oriau pakilo į viršų. Pasisukęs ant kulnų, jis lėtais žingsniais išėjo iš kambario.
Vos tik paskui jį užsidarė durys, ir Vortingtonui jau nebereikėjo slėpti kamuojančio skausmo, jis laikydamasis už baldų, nukiūtino prie lango, vienu rankos mostu jį atidarė ir, timptelėjęs kaklaraištį, skausmingai dejuodamas sudribo į krėslą.
Išbalęs, bejėgiškai nukarusiomis rankomis jis gulėjo fotelyje, tarytum nieko nematytų ir negirdėtų. Jo akys buvo užmerktos, o veidas išblyškęs lyg lavono. Praėjo nemažai laiko, kol artėjančio vakaro vėsa, plūstanti pro atvirą langą, jį atgaivino. Jis praplėšė vokus ir ilgai ilgai žiūrėjo į sodą, kurio medžiai augo po langais.

Monika Lovinska suprato meilę kaip palaimingą bedugnę. Po pietų italų restorane, grįžtant į namus, Lovinska jausmingai pasakė nepriklausomam prokurorui: ”Tai nuostabu!”
Šie žodžiai liudijo apie jos aistringumą ir subtilų polinkį malonumams. ”Puiku!” – atsakė Chrisas O‘Liris.
Dvi savaitės prabėgo nuo tos aistringos nakties, kada nepriklausomas prokuroras O‘Liris didelę savo laiko dalį paskyrė meilei. Monika Lovinska, madingai apsirengusi, sutartą valandą atvykdavo į jaukų butą nuošaliame name, Pensilvanijos aveniu gatvėje. Ten jos laukdavo O‘Liris, korektiškas, išdidus, ir net atšiaurokas, simpatiškas vyras, bet vis tiek ne visai toks, kokio ji būtų norėjusi.
Šįkart jis buvo paniuręs ir atrodė kažkoks neramus. Suraukti antakiai, kietai suspaustos plonos lūpos jai būtų priminę Bilą Klintoną, jeigu Monika nebūtų turėjusi palaimintosios dovanos visiškai užmiršti praeitį. Ji žinojo – jeigu jis susirūpinęs, vadinasi, ne be priežasties. Žinojo, kad jis bijo paparacių, kad jam pavesta vesti jos bylą, kad, ėmęsis šios bylos, jis daug kuo rizikuoja. Iš pradžių Lovinska ir pamilo jį už tai, kad buvo konspiratorius. Bet dabar ji būtų norėjusi matyti jį labiau besišypsantį, švelnesnį. Chrisas ją neblogai sutiko. Pasakė: ”Jus matyti – tai malonumas. Štai jau dvi savaites aš gyvenu lyg žvaigždėtam sapne, patikėkite.” Ir dar pridūrė: ”Kokia jūs žavinga!” Bet vos tepažvelgė į ją ir tučtuojau nuėjo prie lango. Taip jis išstovėjo apie dešimt minučių, kažką galvodamas.
Paskui neatsigręždamas jai tarė:
– Aš jau patyriau spaudimą dėl jūsų bylos. Apkaltos nesėkme suinteresuoti keli kongresmenai. Visa laimė, kad jums pavojus negresia. Jie jums padės išleisti jūsų atsiminimų knygą. Sutikite…
– Knygą, – atsiduso Monika, iš lėto atsisekdama švarkelį.
Namas stovėjo nuošaliau nuo gatvės, priešais buvo aptvertas, gebenėm apsivijęs kiemelis, jame augo ąžuolas ir koks tuzinas krūmų.
– Taip, knygą, jei norite. Į ką jūs taip žiūrite, mieloji?
– Į žmogų, kuris stovi kaip stulpas prie anos sienos.
– Kas jis toks?
– Neturiu supratimo. Žiūriu, ar kartais tai nebus vienas iš mano seklių. Mane seka. Nuo to laiko, kai prasidėjo juridiniai ginčai dėl apkaltos, mano pėdomis neatstodami sekioja du žmonės. Ilgainiui tai įkyri! Vis dėl to aš maniau, kad šįkart man pavyko juos apgauti.
– O ar jūs negalėtumėte pasiskųsti?
– Kam? Jums?
– Nežinau… Policijos departamentui…
Ji nieko neatsakė ir dar kurį laiką stebėjo pro langą. Įsitikinusi, jog tai nebuvo jos seklys, kiek ramesnė grįžo prie prokuroro.
– Kaip aš jus myliu! Jūs kasdien vis gražėjate. Patikėkite. Aš jus dievinu…Švelniai kalbėjo O‘Liris.
Ji vėl sugrįžo prie lango.
– Ne!.. Tai ne mano seklys, o valytojas. Nepastebėjau jo kombinezono. Baimės akys plačios, iš tiesų. Prisipažįstu, išsigandau, dėl jūsų, žinoma. Nenorėčiau, kad jūs dėl manęs susikompromituotumėt. Jūs toks mielas, toks nuostabus…
– Ji sugrįžo prie prokuroro, apkabino jį ir ėmė aistringai glamonėti. Netrukus Monika pamatė, kuo pavirto jo drabužiai…
– Chrisai, pasakykite, kad mylite mane.
– Man atrodo, jeigu aš jūsų nemylėčiau…
– Girdite tuos vienodus, sunkius žingsnius laiptinėje?
– Ne, mielasis.
Ir iš tiesų, paskendusi nebūties saldybėje, ji negirdėjo jokių išorinio pasaulio garsų.
Gerai įsiklausiusi ji tarė.
– Šį kart neapsirinku. Tai jis, mano seklys, tas mažasis, papūga. Pažįstu jo žingsnius. Iš tūkstančio juos atskirčiau.
Ši nuolatinė pavojaus baimė Chrisą nervindavo. Po pokalbio su senatoriumi Poindeksteriu jis neteko to savo džiaugsmingo pasitikėjimo. Galimos apkaltos procesas užsitęs ir pasunkės. Jis pasidarė niūrus. Viskas jį erzindavo.
Staiga jis tarė:
– Mieloji, neužmirškite, kad mano prašymu jūs rytoj kviečiama pietų pas mano brolį – teisingumo ministrą. Bus proga mudviem pasimatyti.
– Ką, ar jūsų brolis mano, jog mes jį patarimų prašome?
Monika nenorėjo ten vykti. Ji pajuto, kad pasielgtų netaktiškai, nenuėjusi. Ji tylėjo.
– Kaip aš nekenčiu tų senatorių… – tarė jis.
Iš įsiūčio kraujas jam mušė į galvą. Jis sušuko, jog senatorius, magnatus, korumpuotus valdžios pakalikus išplaktų viešoje vietoje, o paskui praplautų jiems žarnas sieros rūgštimi. Chrisas pasidarė gražbylys, ėmė kalbėti pikta gatvės politiko kalba:
– Visi tie supuvę magnatai, senatoriai siurbia JAV kraują. Jie mus trypia, apvalgo. Seniai laikas spjauti į juos.
Monika Lovinska suprato meilę kaip tikrą palaimą. Jai neatrodė pakankama šiame dangiškai žydrame kambaryje užmiršti pasaulį per dieną tik vieną kartą. Ji pasistengė grąžinti savo mylimąjį prie švelnesnių minčių. Ji tarė:
– Tavo gražios blakstienos.
Ir lengvai nubučiavo jo akių vokus.
– Kas jums, mielasis? Mes ką tik buvome tokie laimingi!
– Taip tikrai, – atsakė O‘Liris. – Tik aš turiu pagrindą manyti, kad pastarąsias dvi savaites suinteresuoti asmenys mus seka. Kol nesužlugdys apkaltos galimybės, jie nenurims.
Tada ji, švelni ir švytinti, apkabino rankomis jo kaklą, tarytum kvepiančia žiedų girlianda, įsmeigė į jį drėgnus mėlynus vyzdžius ir, šypsodamasi savo karštomis ir gaiviomis lūpomis, tarė:
– Nesirūpink, mielasis. Nebesigraužk. Aš nesiekiu apkaltos Prezidentui bet kokia kaina, esu tuo tikra. Pasitenkinsiu pinigine kompensacija ir atsiminimų knyga. Niekas nenori visa griaunančių ginčų. Nebenori magnatai, senatoriai, kongresmenai, visi tie šlykštūs žmonės, kurie netiki Dievą, neturi nei moralinių principų, nei savigarbos. Be to viešoji nuomonė man palanki. Iš žmonių gaunu sveikinimo, padrąsinimo laiškų. Jeigu ko man ir trūksta, tai tik ne simpatijų. Man tik stinga, gyvenimo nervo – pinigų. Ir jų reikia daug. Prezidentas per savo tarpininkus man įteikė vieną milijoną dolerių. Aš buvau sujaudinta jo dosnumo. Ši Prezidento dovana moteriai – tai kažkas žavaus, nuostabaus, ar ne tiesa?
– Tikrai taip, – atsakė O‘Liris.
Dabar Monika tvarkėsi priešais veidrodį ir tarsi negirdėjo.
– Dieve mano, kaip aš susitaršiusi!
Baigusi savo tualetą, ji išėmė iš mažos piniginės sidabrinį keturlapį dobilėlį. Padavė jį savo mielajam ir jausmingu balsu tarė:
– Jis atneš tau laimę, prižadėki su juo nesiskirti.
Monika Lovinska skubiai išėjo iš žydrojo buto. Ant laiptų, meiliai burbtelėjo:
– Tikras airis! Ir dar krikštytas…