Leeha+KarvėKaramelė Vakare nemąstant

Paslysiu ant minties kad gražūs būna tik laimingi žmonės
Tokiais tik idijotai tampa
Ir sedi sau prie laužo, it ramūs belgiški arkliai
Nežvengia, tyli, traukia dūma
Dažnokai šypsos subtiliai
Perka ir parduoda pakuotėmis sielas
Lyg demonai chaoso, devyniasdešimt milijonų Faustų
Laivelį leidžia griovy už namo
Mintis į laivelius ateina
Kaip žodis iš sielos į judesį, ar tiesiog iš odos į rūką
Arba į drobę balta, vienu teptuko mostu
Paveikslu virsta mintis ir varpo garsas
Skamba, virpina, plėšia ir dūsta tolyje
Gaila, kaip gaila, Kad artėja
Audra ir žiurkes laiva palieka,
Rėjose, vantuose stūgauja vėjas, nes burių neliko
Purvo bangelės šukuoja lazdeles
O jos bijo sudužti... nes šalta
Sidabrinėj mėnulio šviesoj
Sustingsta judesys, ir krenta ant žemės
Obelis gale sodo
Griaustinį, audrą, siaubą, mirtį ir visišką chaosą
Nusineša išsiūsti laiveliai
Balti it sniegas, iškritęs vakar
Kai svietė saulė ir danguj nė debesio nebuvo,
To, juodo, it neganda virs vaiko, pienės pūko,
Kai užtenka tik vieno ap-či
Ir jau skrenda
Pūkeliai pavėjui