Jauna senatvė

Mifrilo mėnulis aptrauktas debesų skraiste
Švyti šalčiausio sidabro upės delne,
Tyli pilki kilimai akmenų ir smėlio,
Tviskant karščiausiems lašams rudenėlio.

O aš, nesudėjęs šakų seno kamieno pašonėj,
Dairausi žvaigdžių, mąstau apie žmones,
Kas ten giesmes gieda jauno žmogaus
Pritariant muzikai vėjo smarkaus.

Iš po žemių nuaidi šūksniai rūdos -
Kirmelė pametė skrybėlę aušros.
Balansą išardė rausvi kraujo lašai,
Raudoni lapai, mano kruvinieji sakai.

Ir saulė, nuskendusi srauniam upeliūkšty,
Banguodama šoka, nerimsta vis, dūksta;
Ir vaikai mano milijonais šėlsta ore,
Pagauti vėjo gūsio, surietusio mane.