obels akyse

atrodo kad nesikeičia ir neauga
obelys prieš mano langą
ir kasmet atneša tą patį
kiekį baltų žiedų
po to ir obuolių...

pro langą suglamžyti ir išmėtyti
širdies paveikslai
savo tyrumo pagalba
išskrenda į balą ir virsta
tavo jausmų titaniku,
gražu manau
kai tavo dantys šviečia
iš po lūpų
ištemptų
kai akivaizdus melas
natūraliai suglumina
ir dvejonėmis
palydi visus kurie dar abejoja,
tau patinka
patikti...

jie
su manim smėliu
dalinosi daugelį metų
ir akmenukus mainė į gėles
mirusias bet dar drėgnas,
po obelim
mes žiedus jų skabėm
ir šeimas žaidėm...

atrodo kad niekada nepasikeisim
ir neužaugsim.