Gausu spalvų ar nuorodų į jas: "raudonio; pageltusiam; baltos; pilką; bespalviu", nežinau, man iš pirmo žvilgsnio tai neatvėrė eilėraščio vyksmo, tiksliau kūrinio fabula, tavo atveju, - grindžiama spalviniais akcentais, neatsiskleidė, bet... Antra strofa pirmos atžvilgiu lyg ausyse sukelia prasminį crescendo, o jau trečioji strofa viską nuramina: "pavakario tėkme", taip sakant, šitas patampymas: ramiau, tyliau - greičiau, garsiau - ir vėl ramiau, tyliau, puikiai sintezuojasi su laipteliais į aistros olimpą (žinom juk, kaip aistra kyla, o po to ramiai nuslūgsta). Vienas dalykas rėžė ne tik ausis, bet ir akis, - išskaičiuosiu;
įsiskaičiuosiu - žinau, čia būtina, bet disonansas šioj vietoj lyg ir neleidžiai laisvai išsiliet emociniam krūviui, - jis stabdomas kažkokios (matyt, vidinės) jėgos ir tai puikiai vis dėl to sutvarkai žodeliais: " tavo abejonę", taip sakant, eilėraštis pulsuojau jausmu, tai pakyla, tai nuslūgsta, gerai suvaldei tą srovę, man labai labai patiko. Tas matematiškas motyvas taip pat gerai įpintas, gal kiek rėžiasi su bendru eilėraščio tekėjimu, bet juk jame abejojama... Įvaizdžiai tiksliai žygiuoja šalia prasminių akcentų: "Šermukšnių raudonio valandą" - galima suprast ne tik rudens trukmę, bet ir aistros, - šis laikas labai trumpas, taigi, dar viena aliuzija į aistros sąvoką. Galėčiau dar daug pasakot, bet nebenusišnekėsiu ir išreikšiu pagarbą, kad moki eilėraštį valdyt, o dar rašant apie aistrą, puiku.
pabaiga kelia abejonių. tasskaičiavimas, įsiskaičiavimas... sunku pasakyt, kas turima galvoje. o šiaip - ramus, ištęstas slinkimas. gana sklandus, tačiau lyg pridengtas rūko. toks sulaikantis. turi taip būti?