delniukais glostau
savo liūdesį
ypač
kai rudenėja
kai kaštonais ir
šermukšnių rutuliukais
nubyra melancholiški rytai
kai vaikštau
su tyla palei širdį
ir
vakarais tolygiai pradeda
tamsėti
ir mes
tada
geriam arbatą be cukraus
bet su mintim
kad bus geriau
kad baltumas gali išgelbėti
kad yra
laukti ko
mes
tokie čia
ir tokie trapiai efemeriški
bet tikri
ir liūdesys
toks čia ir toks visada
(tik ne visada taip save
deklaruojantis)
sakau tau, kad
praeitam gyvenime buvau
undinėlė žurnalistė
o tu sakai, kad tai būtų
geras slapyvardis knygai
kurios dar neparašiau
bet dabar galvoju apie jūrą
jūroj sedi mergaitė
ji glosto liūdesį
liūdesys verkia