Viena istorija

Viena mano sena pažįstama visada sakydavo, kad istorija prasideda nuo pasakotojo, todėl įsivaizduokime tuščiame, šviesiai dažytame kambaryje be jokių baldų, išskyrus stiklinį kortų stalelį su pelenine ir keliomis kėdėmis, gyvenant tris vyrus (išplaukusi į jūros paviršių ketvirtoji sesuo, viena undinėlių, išvydo dangų lyg didelį stiklinį varpą, užvožtą jai ant galvos* - jei šis varpas turėtų kubo formą, jame ir patalpintume tris čia gyvenančius vyrus, trumpais rudens vakarais susirenkančius prie stalelio ir mėginančius užbaigti paveikslą; sulaikę kvapą, jie nuščiūdavo, kai mergaitė, besisupanti sode už lango, trumpam stabtelėdavo (ir paukščiai nutildavo, ir net laikrodis nustodavo tiksėti)). Jie niekada nebuvo pakliuvę už kambario sienų; tąkart trečiasis vyras buvo naktį sapnavęs istorijos apie nuogą karalių (kurią vakar pats pasakojo) tęsinį: didžiulį veidrodį, vis didėjantį ir ryškėjantį, kol suprato esąs nuogas; staiga jis pasisuko į ministrus ir valdininkus (Jokie karaliaus drabužiai lig šiol nebuvo taip patikę visiems, jokiais jo drabužiais niekados taip visi nesigrožėjo*) ir sušuko: kur yra ta vieta, kurioje visą šį laiką rūmuose iki pat vidurnakčio naktimis bildėdavo tuščios staklės, o žirklės čekšėdamos karpė orą, ir kur pasidėjo nupasakoti įspūdingi raštai ir kerintys spalvų pavadinimai, kur?! Grįžęs parsivedė mergaitę iš lauko į vidų: savo mūzą, fikciją ir drabužius; nuo to laiko jį ėmė lankyti sėkmė. Gerdamas kavą, rūkydamas ir lošdamas, jis dažnai niūniuodavo ir karts nuo karto pasižymėdavo kažką nedideliame blonknotėlyje; greitai tapo įžymus, vertinamas kompozitorius, – taip bent įsivaizdavo. Primerkęs akis atsilošdavo ir, prisilaikydamas ranka stalo krašto, sustingdavo ore; vos išlaikomas dviejų kėdės kojų (- Bet jei atimsi iš manęs balsą, - tarė jaunoji karalaitė, - kas gi man tada beliks? /  - Tavo gražus veidelis, tavo lengva kaip vėjo pūstelėjimas eisena, tavo skaisčiosios akys, - atsakė ragana: - to visai gana žmogaus širdžiai sužavėti. *) galvodavo esantis nebyli, smėlyje įrėžtą vardą nuplaunanti jūra. Paskutinioji sesuo, galvojo vyras, undinėlė.

Po ketverių metų, atėjus karui ir šaltam žiemos speigui, su draugu jį aplankėme; sėdėjo toje pačioje vietoje priešais langą, kur kadaise trise tylėdavome lyg įstrigę vidinėje kaleidoskopo pusėje; mūsų nepažino. Belsdamasis į duris, pagalvojau: nepamirštamoje praeityje čia klausiausi pasakojimo, kurio nesugebėčiau prisiminti – jis mums niekada nieko ir nesakė.






* H. K. Andersenas