Odė lietui

Tavo dėka patvinsta upės it
baltosios naktys prie Nevos.
Sankt Peterburgas - prieš karą,
po karo... O tu vis jį laistei
gyvybės šlakais. Teškenais
dobilienoj lietuvio pasėtoj.
Pylei vandenį it vyną į ežerų
taures, į Baltijos jūros ąsotį,
į upių baseinus. Ar žinai?
Neišgąsdinai knygnešių nuo
Prūsų pusės, nešančių lietuvišką žodį.
Nepabūgo tavęs net saulės spinduliai.
It kūdikio riksmas – Indijos liūtys.
Pagirdei Gangą ir vėl daireis...
Kažkur per ilgai užtrukai. Prapuolei?
Raukšlėta išdžiūvusi Afrikos žemė!
Dairos afrikiečiai. Suseno močiutė
Sachara be tavęs. Kur buvai taip
ilgai? Ar išmaudysi Egipto piramides?
Padėkos tau Dievai. Žinai pats, ne visi
priims tave, nebūsi per prievartą geras
ir mielas. Prakeiks tave visi benamiai.
Olandams, ant dviračių važiuojant,
liesi po apykaklėm savo prakaitą.
Keiksnosis sušlapę vargšai žmonės.
Bet nekeiksnos gervės, antys kanaluos.
Kantriai ūš bitės. Miegos aviliai.
Fotografas užfiksuos tavo ašarą ant
purienos žiedo kraštelio. Linksmai
supsis ant kranto nendrių  išdykę,
gyvybės srove šnibždantys, tavo vaikai.