Rašyk
Eilės (72027)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10316)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Aš pagavau saulės spindulį


              – Aš pagavau saulės spindulį!!!
          Taip jis rėkė ir rodė į kažką menamą laikomą pas save delne. Labai keista buvo žiūrėti į ranką, kurioje iš tiesų nieko nebuvo, ranka kaip ranka mėsos ir kraujagyslių mišinys, aptrauktas oda tarsi plėvele, bei tos gyvenimo linijos,  giliai įrėžtos delne, tarsi iš anksto pasiruošta gyvenime dar ne vieną sykį sutikti čigones, kitokio plauko būrėjas ir dar įvairesnius, įvairesnio kalibro šarlatanus.
                – Aš pagavau spindulį!
              Tai kažkas tokio simbolinio! Tačiau jis, na kuris pagavo, buvo be galo laimingas, tarsi būtų pagavęs likimo žadėtą stebuklą. Jis žiūrėjo į savo paties delną įsimylėjusio žmogaus akimis, o gal netgi ne akimis, bet savo vidumi, gėrėjosi  ir džiaugėsi, jog jam pagaliau pavyko padaryti tai iki ko kiti net neprisigalvoja, galbūt tai jam jau buvo žadėta anksčiau? O gal dar begulint, beplaukiojant ar besiraitant motinos įsčiose kažkas pakuždėjo šią keistą mintį – pagauk gyvenime saulės spindulį! Ši informacija ryškiai nutekėjo per virkštelę! Matomai, taip ir buvo, mat, tas, kas jį rišo su išoriniu pasauliu ir buvo virkštele. Nors dabar pasižiūrėjus šis pusamžis vyriškis jau tikrai nebuvo įsčiose, plaukiojo kur kas platesniuose vandenyse, raitėsi, persilenkinėjo (apie ką bylojo randai ant žandų ir kitų kūno vietų). Virkštelės neturėjo jau seniai, o maitinosi kaip ir visi žemiečiai – dėjo maistą į burną, perdirbinėjo priklausomai nuo dienos, maisto kiekio ir pačio maisto sudėties, ir kaip visi vėlgi atsitūpęs it kokiose Kalgario žiemos olimpinėse žaidynėse, aukštutinio slalomo trasoje nuleidinėjo  susikaupusį krovinį žemyn. O dabar visam pasauliui pareiškė, jog  pagavo saulės spindulį ir dar taip garsiai!
              Ką gi, šalia praėjo vienas žmogus, iš skrybėlės ir viską žinančio veido, buvo galima suprasti jog tai ne mažu mažiausia, bet iš tiesų.......  Skrybėlėtas vyriškis buvo  psichiatrijos mokslų daktaras, arba, jei jau pasisekė kokį nestabilųjį paversti stabiliu, pačiam, taip sakant, neišprotėjant, gal ir buvo užsidirbęs  kokį mokslų profesoriaus laipsnį. Taigi tas skrybėlėtas žmogus tik žvilgtelėjo viską žinančiu žvilgsniu ir nuėjo tolyn, kol jo siluetas istirpo saulės spinduliuose. Matomai, jis savo praktikoje turėjo labai daug saulės gaudytojų, mėnulių ryjikų ir kitokių kitoniškų elementų su fantazija arba be jos.

            Ei, skrybėlėtasis, grįžk čia pas mane truputį atgal, dar truputį, aha, stop, stop. Taigi, skrybėliuočiau, pasižiūrėk tu man i akis, che, koks tu psichiatras, spėju, kad tu irgi kažką gyvenime gaudai, šit, pastebėjot, kaip žvilgsnis bėgioja, šitas žmogus, kurį mes pristatėme kaip nusipelnusį psichiatrijos kandidatą, daktarą, ar net profesorių, matomai, yra ne kas kitas, kaip kultūringas saulės spindulių gaudytojo gaudytojas, arba dar yra keli keliai einant gyvenimo bėgiais! Jis gaudo jau tuos, kuriuos pagavo saulės spindulių gaudytojas.
          – Žiūrėkit,  aš pagavau saulės spindulį!!! (klykdamas).
Aplink    buvo susispietęs didelis būrys žioplių, daugiausia industrinių vakarų šalių atstovai, atvažiavę į šalį N pailsėti nuo kapitalizmo, ir kapitalizme sukauptus piniginius vienetus išleist savo žioplumui ir naivumui tenkinti.
      Taigi, kol pusamžis vyriškis be jokios virkštelės, kvietė visus žiūrėti į delną, pajusti šilumą, antrasis, tas, kurį pristatėme kaip psichiatrijos mokslų atstovą, tai pasirodydavo minioje, tai vėl dingdavo saulės spinduliuose.
        Žmonės aikčiojo ir ūžė, iš šalies buvo panašu į didžiulių bičių neeilinę konferenciją arba plenerą. Labas bitės! Pamoka, kaip pagauti saulės spindulį! Minios centre stovintis pagavęs  saulės spindulį pusamžis vyriškis nusišypsojo į saulės spinduliuose paskendusį psichiatrą, šis jam atsakė dar platesne šypsena. Taigi, tiek psichiatras, tiek saulės spindulį pagavęs asmuo po truputį traukėsi. Psichiatras ištirpo vakarėjančio N miesto paskutiniuose spinduliuose, o pusamžis vyriškis puolė į gretimą skersgatvį gaudyti paskutinio saulės spindulio. Tai, matomai, buvo paskutinis spindulys!  Abu asmenys, matomai, irgi buvo iš saulės žemėje. Žmonės skirstėsi į savo avilius, kai kas dar vaikštinėjo aplinkui, na, o trečia grupė žmonių apspito vieną žmogelį, kuris grojo fleita. Nežinia kieno kūrinį, tačiau žmonės braukė ašaras ir metė į fleitos futliarą, kuris labiau primine futliarą nuo violončelės smulkias monetas bei stambius banknotus. Dalis tu žmonių pasigedo tų, taip sakant, dėtuvių į kurias kaip tik ir yra, tiksliau, buvo dedamos stambesnės ar smulkesnės kupiūros, ašaros dar gausiau bėgo skruostais, tarsi norėdamos išgraužti individualias vagas individualiuose veiduose.
    Graudi, graudi melodija........
    Žmogus, kuris save vadino fleitistu ar fleitininku, žinoma ne arfistu ar gitaristu, nes grojo galų gale fleita,  be jokios abejonės žinojo kaip, kur ir kada, bei kokį repertuarą pasirinkti. Žinojo ir kelią į kiekvieno širdį, o bėgančios ašaros, tarsi nebylios liudininkės, buvo to patvirtinimas. Įsižiebė žiburiai, fleitistas padėkojo auditorijai už dėmesį, pasiguodė, jog, norint pakeist repertuarą, reikalinga nauja fleita, dar sykį, apeliuodamas į širdį ir likusius finansus,  apėjo garbės ratu klausytojus, bei gracingai kaip fleitistai, arfistai ir kiti nusipelnę muzikos genijai moka, išgaravo ir pranyko su fleita, futliaru ir pačiu savimi. Tarsi iliuzija, vaizdinys ar koks miražas daugiamilijoniniame N mieste.

            Mažame restoranėlyje sėdėjo žmogus su skrybėle ir pusamžis vyriškis. Pastarojo delnuose matėsi išgraužtos gyvenimo linijos, delne jisai vartė baltojo vyno taurę berods 1996 metu derliaus iš kažkokio Prancūzijos regiono Z.
              Žmogus su skrybėle pakėlė savąją baltojo vyno taurę ir pro ją žvilgtelėjo į stalinę lempą, nusišypsojo ir tarė:
          – Ir vis tik mes juos pagavome, visus vakarėjančio miesto N  saulės spindulius, kurie mus pasiekė  rotušės aikštėje!
            Į ką pusamžis, pagyvenęs žmogus be virkštelės šiek tiek raudonuodamas (gal dėl to, kad tai jau buvo  antroji  jo vyno taurė šį vakarą) tarė:
          – Visus ligi vieno.
          Trečia taurė, pastatyta ant stalo buvo ne jų. Trečia taurė laukė savojo herojaus, tai muzikantas,  fleitos specialistas, virtuozas. Pro pravertas  mažutėlio restoranėlio duris  jis ejo link skrybėlėtojo žmogaus ir pusamžio vyriškio stalelio.

          Ryte patekėjo saulė. Žmonės skubėjo neskubėdami arba skubėdami ir jie nežinojo, bent jau ryte, kas juos taip patrauks, kas patrauks jų dėmesį, ir kada nusileis saulė ir kuomet paskutinis saulės spindulys pasieks žemę.
2005-09-15 16:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-19 10:35
Tomas Marcinkevičius
Gal ir ese... Bet idomus tekstas - tikrai, nepaisant tokiu trukumu kaip skyrybos klaidos ir beverciai detalizavimai kai kur:)

Gerai ivertintas  - butent trejeto jis ir nusipelno.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-17 22:08
dgs
dgs
idomus kurinelis. tik man liko neaisku, kur dingo tas spinduliu gaudytojas? ir koks jo rysys su fleitininku?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą