Šiandien

Vėjas susigalvojo pridėti šiandien
prie lūpų savo negirdimą sidabrinį švilpuką.
Jo šuorai, gerai pažiūrėjus, yra
dideli katinai ant palangių, lietvamzdžiuos.
Dideli ir pašėlę, vikrūs, neprijaukinti.
Įsisuks ir į kambarius, patys pradarę langus,
sujauks netvarkingai sudėtus
lapus ant stalų ir -
nieko,
nieko nesugadins: elektros laidai
dūzgia greičiau, telefonai kaista,
radijas praneša iš dangaus ertmių
didelį, duslų, gergždžiantį ilgesį. Visada
šitaip ateina ruduo.
Šitaip ateina ruduo.
Nenoriu.