Kalendorinis

Dėkoju, kad klausi. Man dienos, kai visko pakanka.
Pakanka kaitros, panaši į plevenantį žaizdrą
ta kaitra, panaši į didžiulę liepsnojančią saulę.
Ir pakanka žiemos (ji dar bus), kai užpusto takus,
geležinkelį, kiemą, negražią ir murkiančią katę,
kai užšąla saldi arbata, palikta ant palangės.
Darinėdamas orlaidę, kartą tikrai patikėjau,
kad uždarius ir vėl atidarius, praeina žiema,
pasirodo kaitra, žaluma ir atostogų laikas,
o uždarius ir vėl atidarius ateina Kalėdos.
Ir tapau nusiminęs kaip karštas kalėdinis vynas.

Kambarys, kuriame gyvenu, turi viską, ko trūko.
Turi keturias sienas, užuolaidų blausų vitražą,
turi langus į dieną ir naktį (nelygu miegu
ar pabudęs geriu savo saldžią rytinę arbatą).
Turi laiko, kurį atmatuoju kaip painų rietimą
ir atsikerpu visą savaitę ar valandą kitą
iki miego skaityti, galvoti, padrožti pieštuką.
Neturiu pianino. Prarasti pasaulį bjauriau,
bet ir viena, ir kita, gerai pagalvojus, negali
sutrikdyti manęs kambary su pasaulio laiku.

O svarbiausia: turiu žadintuvą. Nematomą, sprangų,
su gerai suteptais, išgaląstais, aštriais dantratukais,
su gerai prisukta spyruoklėle, šaižiu varpeliu.
Pagalvojęs, kad laikas lyg gelumbė greitai sutirpsta,
negaliu pasakyti, kodėl pasilikt negaliu,
ir kodėl pasidėjau ant kelių raktelį nuo laiko.
Jei pasuksiu, įkišęs į spyną, ir petį įrėmęs,
pradarysiu duris, ten nerasiu dienos su kaitra,
nei nakties su šalčiu, su speigais. Tik ant slenksčio pribirę
bus rausvi ir gelsvi nepažįstamo laikmečio lapai.
Pasakysiu "ruduo", parūkysiu auksinėj verandoj,
nusileisiu, išeisiu į miestą, skaičiuosiu kas dvi
sekundes, o tada atsisėsiu, užmerksiu akis, atsibusiu.