Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kai atsitinka kokie nors dalykai, daug dalykų, nebežinau, ar verta ieškoti tarp jų sąsajų. Taip ir šiandien, pirmąją ypač naujų metų dieną, blaškausi po butą, kuris nebe mano, nes į jį plūste plūsta ordos tarakonų. Karolina – jos vardas Karolina – nuoga sėdi ant palangės ir varva, ir juokiasi, purvindama mano močiutės kilimą savo sumautu krauju. Stalkeris, tasai tamsos mylėtojas, kurį berods jau minėjau, lydi mane žvilgsniais, kurie verčia vibruoti mano smegenis ir slankioti kur nors netoliese. Aš žinau, kuo visa tai baigsis, puikiai žinau. Ana dingo, man nusispjauti. Konstantinas taipogi. Šiandien „Bloodgarden“ koncertas klube, kurio negaliu pakęsti, nes ten brangus alus ir nėra mano mėgstamų cigarečių. Šiknius, turbūt repetuoja. Parepetuosiu aš jam. Visiems, kas gyvena bute, ką aš čia apgyvendinau, nusispjauti ant tarakonų. Jie sako, kad tarakonų visai nedaug. Aš kitokios nuomonės. O virtuvėje tupi Sigis ir braižo magiškus apskritimus. Jo įsitikinimu, pasaulio pabaiga jau atėjo. 

Ar jūs bijote tarakonų? Aš - nė truputėlio. Nebijau jokių vabzdžių. Jokių gyvūnų. Niekad nesidomėjau gyvūnais. Nebent jie kaip nors pasireikšdavo mano gyvenime. Turiu galvoje, įkąsdavo ar panašiai. Kartą Maksas (brolis, kuris mirė) užsiundė ant manęs kaimynų šunį. Tasai sukandžiojo rankas, nugarą, užpakalį, kojas. Tada įsigijau pirmuosius randus. Mano manymu, moteris visada gražiausia dalinai įpakuota. Aš moku save supakuoti, ir nemėgstu visiškai nusirengti, kadangi dauguma vaikinų pakraupsta, išvydę manąją ne itin estetiškai atrodančią nugarą (jinai primena vėdarus, šaltieną ar kažką panašaus – yra gauburiuota, įvairių atspalvių, išties sukelia šleikštulį). Kada gijau ligoninėje po sužeidimų, visi stebėjosi mano kantrybe ir abejingumu skausmui. Kažkoks gydytojas pasiūlė motinai mane nuvesti išsitirti nervų sistemą, motina, žinoma, sumurmėjo, būtinai, reikia žinoti, kas su šita vaikščiojančia nelaime ne taip. Žinoma, niekur ji manęs nesivedė. Visada iškviesdavo greitąją tik tuomet, kai mirinėdavau: keletą kartų dėl itin aukštos temperatūros, vienąsyk dėl apendicito. O močiutė galvojo, kad mano susitaikymas su skausmu yra ištikimybė Dievui. Suprantama, aš niekada jos neklausdavau, kokiam Dievui, nes ji nebūtų supratus.

Betgi grįžkime prie tarakonų, nors jie, žinoma, jūsų nedomina. Visgi tarakonai buvo vienas pirmosios šviežių metų dienos elementų. Jie pasirodė nežinia iš kur, juodi, kieti, nesutraiškomi, kažkokia man anksčiau nematyta rūšis, šmirinėjo sienomis, lubomis, baldais, užuolaidomis – žodžiu, visur. Man prireikė laiko su jais apsiprasti. Paskui neapykanta ir priešiškumas silpo, tačiau susierzinimas nesitraukė. Mėginau juos daužyti, tačiau toks užsiėmimas reikalavo tiek dvasinių, tiek fizinių pastangų, o resursų neturėjau. Resursus išsekino toji kalė Karolina su prapjautu kaklu. Neįsivaizduoju, kas ją, sumautą nimfomanę – suicidinę egzhibicionistę įleido į mano butą, bet tasai asmuo brangiai sumokės. Karolina atsigavo vos tik sumaniau skambinti policijai, tarsi perskaičius mano mintis. Stryktelėjo iš vonios, kliūsteldama nemažai kraujuoto vandens ant grindų, ant visų močiutės pūkuotų kilimėlių (kiaulė, neišsisuks, turės viską išvalyti), nubėgo prie manęs, kai rinkau numerį, griebė telefoną ir švelniausiu balseliu sukniaukė: „Oi ne, atsiprašau, šito nereikia. “ Norėjau jai į akį sugrūsti vibratorių. Tačiau susivaldžiau ir tik piktai paklausiau, iš kur ji teikėsi atsirasti. „Neatsimenu, dėl Dievo meilės... “ – liūdnai sumurmėjo bjaurybė, graibydama apkrešėjusią žaizdą. Liepiau jai neminėti dievo, nes pirma, aš juo netikiu, antra, jisai iš mažosios raidės, apsirengti ir nešdintis velniop, kadangi mano nervai ne geležiniai. Ji truktelėjo pečiais – ji nežinanti, kur jos rūbai. Na ir kurva, paleidau didoką keiksmažodžių srautą, tuo metu toji Karolina ramiausia atsisėdo ant palangės, tarsi mano žodžiai jos nė kiek neliestų, ir ėmė niūniuoti kažkurį Nirvanos gabalą. Galbūt Smells like teen spirit, iš įtūžio nebepamenu. Kai aš nutilau, ji pareiškė: „Jėzus neatleis tiems, kurie myli skausmą. Nes jie gyvena pagal kitas taisykles“. Šitai mane kuriam laikui pribaigė.

Nubėgau parūkyti į virtuvę, o virtuvėje sėdėjo Stalkeris. Stalkeris yra tobulai gražus vaikinas (galbūt pernelyg moteriškas, ypač su savo apdarais), tačiau natūraliai – blondinas, todėl juodai dažosi ir galvos plaukus, ir antakius, ir blakstienas. Jis tiesiog negali pakęsti šviesiaplaukių žmonių. Pagalvojau, gal reiktų jį supažindinti su Karolina. Mes nepasisveikinom, nors šiaip iš ryto esu linkusi pasakyt žmonėms tą nuobodžią frazę „labas rytas“, priešingai nei kitu paros metu, kažkodėl taip jau susiklostė. Dangiškai pilkos, didelės, ilgų, tušu padabintų blakstienų apsuptos Stalkerio akys įsmigo į mane, ir aš pajutau, kaip elektrizuoja jo žvilgsnis, kaip sumaudžia papilvę. Negalėjau pajudėt tarsi gyvatės užhipnotizuota pelė. Visai pamiršau faktą, kad visai neseniai sužinojau, jog tikrasis jo vardas yra Svajūnas ir ketinau atsiremti į sieną, taip lengviau atlaikyčiau į mane srūvančią energiją, kai atsitiktinai rankai slystant šaldytuvo šonu sugriebiau tarakoną ir suspaudžiau. Jo šarvas kelis sykius trakštelėjo ir skilo, delnas sudrėko nuo deformuoto kūnelio skysčių, tuo pat metu Stalkeris pakilo nuo taburetės, ryžtingai žengė prie manęs ir suleido dantis į kaklą, o ilgus ir aštrius nagus – į nugarą. Suklykiau.

Dar niekada gyvenime nesu patyrusi tokios ekstazės, nes skausmas buvo aštrus tarsi skutimosi peiliuko ašmenys, be to, visiškai netikėtas. Stalkeris pasodino mane ant stalo, apsuko plaukus aplink ranką ir kraipė manąją galvą, kaip norėjo. Įkąsdavo ir paskui ilgai laižydavo kraujo sroveles. Neberėkiau ir nieko nekalbėjau, klausiau jo kaip marionetė, bevalė skudurinė lėlė. Drebulys išdavė palaimą. Rankoje tebelaikiau suspaudusi tarakoną, keli jų bėgiojo šalimais ant stalo, o vienas palindo man po chalatu. Jaučiau jį ropinėjant oda, ir švelnus kutenimas kontrastavo su įkandimų ir įdrėskimų keliamu skausmu. Praėjus pirmajai euforijai, panorau, kad Stalkeris nusimautų kelnes ir pabaigtų reikalą iki galo, tačiau teko nusivilti – jis tik stipriai mane pastūmė ir mano galva kaukštelėjo į spintelės kampą, tada viskas aptemo.

Paskui dingo Ana ir atsirado Sigis. Anos nemačiau nuo praeito vakaro, o kai atsigavusi ir susitvarkiusi pasiteiravau Stalkerio, ar ji dar grįš, jis suabejojo, nors jos apdaužytas lagaminas bei visai nukleipti chaki spalvos inkariukai tebestovėjo koridoriuje. Žinoma, man jinai nerūpėjo, atsikraustė į butą kaip vienos pažįstamos pažįstama ir susidėjo su Stalkeriu, galbūt aš jo jai kartais pasąmoningai pavydėdavau? Taigi Anos klausimas buvo lyg ir išspręstas, liko Karolina. Karolinai nusprendėme atiduoti Anos daiktus ir išgrūsti pro duris, tačiau toji kekšė nenorėjo lipti nuo palangės ir vis kartojo, kad jinai niekam netrukdanti, ją reikia pamiršti kaip tarakonus. Galų gale man mirtinai nusibodo, įsiskaudėjo sutrenktą galvą, todėl nebesisekė mąstyti ir palikau ją tame kambaryje kartu su Anos lagaminu.

Sigis buvo paskutinioji šlapio naujo sausio pirmosios dienos atrakcija. Manau, jis sugebėjo įlipti pro langą, galbūt pakviestas nuogutėlės Karolinos. Vakare nuėjau pažiūrėti, kaip jai sekasi, ir radau ją nebe vieną, apsirengusią Anos pseudoliaudišku sijonu, peace propaguojančiais marškinėliais ir storomis raudonomis kojinėmis. Sigis turkiškai sukryžiavęs kojas sėdėjo ant grindų, tiksliai ant vidurinės ir pačios didžiausios kilimo gėlės, ir kažką karštai aiškino. Jis man nepatiko iš pirmo žvilgsnio – aptriušę džinsai, nudėvėtas megztinis, nuspardyti sportbačiai, pilki nei trumpi, nei ilgi plaukai. Tokie žmonės verčia žiaukčioti. Aš žiauktelėjau ir jie abu sužiuro į mane. Kas čia dabar, pasiteiravau. Sigis, atsakė Karolina. Sigio veidas (panašus į žiurkės snukelį, bet gal nežeminkime žiurkių) trukčiojo, jis norėjo kažką išspausti, tačiau nepavyko ištarti nė žodžio, iš neproporcingai mažos burnos sklido tik gyvuliškas mykimas. Mes mirę, sako jis, išvertė man Karolina, mes mirę, Marija, tu, aš, jis, tas bernelis Svajūnas, netikėjai, kad tavo pasaulio pabaiga ateis, tai va ji ir atėjo, o tu net nepajutai. Nesąmonė, kartojau aš, nesąmonė. Mirusieji nieko nejaučia. Na ką gi, mums teks tau papasakoti apie mirusiuosius, atsiduso Karolina.
2005-09-13 22:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-18 09:34
Ariette
Atsakymas į klausimą: ne, tarakonų nebijau, bet nelabai ir mėgstu. Nervina, kai susitinku. Kažkur girdejau, kad švara - dieviškumo požymis, tai vat šitie man ta dieviškumą kažkiek prislopina, kai lenda iš visokių nedvasingų vietų.
Atsakymas be klausimo: na, neblogas, nors man pirmos dalies nepermuša. Šiaip gerai pradėta, gerai užbaigta. Man labai ilgas, bet čia mano bėda.
Antras atsakymas be klausimo: nepažinočiau - pasiūlyčiau autorei kokį gerą terapeutą.
Klausimas kaip reakcija i tamstos klausimus: o kas yra Stalkeris? Įtarimą turiu, bet neturiu patvirtinimo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-15 20:19
rimšė
turbūt "Sesę"skaitei.tiek tarakonų...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą