ištakos

kai viskas pakimba ant plauko,
nuo užvakar iki rytojaus,
nutylam kvėpuoti ir laukiam,
ir laikas truputį sustoja

nuo Varšuvos iki Paryžiaus,
nuo Bremeno iki Milano,
saulėlydis sugriebia saulę,
lyg lašas sugriebtų fontaną.

ir lyg prieš sprogimą, prieš bangą,
prieš šaukliui paskelbiant - laimėjom,
įsitempia kūnai - net skamba,
kaip stygos, kad skamba nuo vėjo.

kaip mirtinas budelio mostas,
snaigė pakimba virš lūpų,
atsargiai tas lūpas apuosto,
kaip vilkas, kad uodžia ėriuką.

sakau tau, kai viskas ant plauko,
mes trapūs lyg milžino pirštai.
-------------------------------------
po to - langus tyliai uždangstom
ir vienas kitam pasimirštam.