Geriausiam Lietuvių Poetui

tie namai su rozetėmis sienose liks amžini
apokalipsių sapną kas naktį lubos parodo
žvelk pro langą -
su vandeniu
su ugnimi
tau vienintelė moteris neša
vienintelį žodį

čia kas rytą iš naujo išaugusį medį randi
išsitrauki pernakt dar labiau aprūdijūsį kirvį
plieno šaknys
vario kamienas
žievė per sprangi
nuo sidabro šakų nutįsus kanapinė virvė

per silpni tavo smūgiai į geležį
rengtis skubi
nusiprausti mintis, kurių surimuot negalėjai
aš atspėjau - rytoj tu atgulsi to medžio glėby
ir nebereginčias akis
plaus nuo miesto
atklystantys vėjai