Debesys...

Stoviu viduryj gatvės užvertusi galvą į dangų ir stebiu debesis... Mėlyno dangaus platybėje plaukiančius baltus, pūkinius debesis...  Jie kaip gyvenimas: plaukia tai greitai, tai lėtai, tai iš vis sustoja... Keista, kad kiti žmonės neatkreipia dėmesio į pavasarį, jo grožį, į dangų... Jie tik skuba, lekia pasislėpę savo niūriose mintyse po nuoširdaus žmogaus kauke... O juk jiems taip reikėtų sustoti. Bent akimirkai, trumpam momentui ir pažvelgti į pavasario dvelksmą, užsimerkti ir įsiklausyti į save į savo širdį, pasakyti: aš tave myliu, žmogui kuriam paprastai nelieka laiko... Atitraukiu akis nuo debesų, nuleidžiu galvą. Žmonės eina kaip ėję lenkia mane net nepažvelgdami, net nesuvokdami, kad visai šalia yra pavasaris, kad šviečia saulė... O juk užtektų tik sustoti...