Atrodo tik nuterštas stalas

Pradžia - namai.
Stambus druskos kristalėlis;
permatomas, nelyg aštuonbriaunis deimantas.
Jau užtraukta balta pieno ar taukų dėmė.
Ir pirštais nučiupinėtas visas juodo stiklo stalas.
Spindi prieš besiruošiančią sugesti lemputę.
Viskas primena man nepamirštamą tiesą.
Tikra mazochistė.
Neleidžiu niekam tai paliesti, net ir sau.
Užkonservavau.
Atidariau šiltų drėgnų sienų muziejų.
Įleidžiu į jį tik tėtį:
jis prisės ir tylės.
Nors niekada taip nedaro.
Geležinė kėdė prisiglaus prie nuogos nugaros.
Lai nupurto.
Norėčiau, kad elektros srovė jį sušildytų,
kontrastinis vanduo atgaivintų.
Tebūnie tai jo mėgstamiausia vieta.
Neįmanoma. Jau visko pakeisti.
Dulkių sluoksnis pavirto į plutą.
Pabaiga - nebėra!