Akligatveis veis vėjais smego į kelią aklinos lininių medžiagų akys
Išblėso šalna paryčių nuo dangaus mėnesienos
Akylai akiduobėm duobėm tryško jautrinama trinama paukštė aukščio
Ir ta it vaiduoklis mažamečio mažučio varnėno nepaguodė
Vis niūriau ir niūriau klojo rytas nakty savo guolį
Šurmuliavo garsai ir apsvaigo lyg vaiko galva
Vis tvirčiau apkabinęs regėjo fatališką aistrą grynuolį Amor „Amorenas“ Amūras netikras
Aukso dulkėm nusėta trauka jau pranoko liepynus ir medų
Tūkstančiui paukščių plaštakių plaštakų stingo ir strigo balsai
Rodos vėl pasibeldė vartuos atriedėjęs tramvajus
Ir nusinešė senas vakaro aimanas manas nas nei antai
Dar suspėsi įlipti į ratą noktiurną sušilęs ar sielą apvalęs.