Gatvės vanagas

Buvo vakaras. Po tamsos skraiste bandantį pasislėpti miestą dengė šiluma. Jokio vėjo. Karštas vasaros klimatas jau daugiau nei savaitė buvo apsistojęs Šiauliuose, o tylus medžių šakų bangavimas ir gaivus miesto oras išties ramino.
Ilgėliau pasikrapštęs kelnių kišenėje, išsitraukiau apsitrynusį Marlboro pakelį. Į mane pažvelgė liūdnos, kone perlūžusios cigaretės - jų buvo likę tik dvi. Miklūs pirštai netruko sukurti liepsną ir šviečiantis tamsoje degtukas pajudėjo lūpų link –  akimirksniu kaitrus, rūkstančios cigaretės, dūmų skonis užpildė burną, gerklę, o vėliau ir plaučius; patogiai įsitaisiusi delne cigaretė, karts nuo karto judanti peleninės link, gramzdino į prisiminimus…Susimąstęs, pažvelgiau tolyn - vis dar stovėjo tas namas, kuriame pirmąsyk užsirūkiau. Galima sakyti – susiliejau su gatve.
Apleistas namas, kurio ankstesni gyventojai, pasak kiemo senbuvių, nusižudė dar praeitame dešimtmetyje, styrojo lyg vaiduokliškos pasakos herojus kiemo pakraštyje. Niekam nepriklausomas namas buvo neilgai. Nupirko jį tada kažkoks smulkus vietinis verslininkas ir kol taupė pinigus remontui, namas dažnai sulaukdavo svečių . Dažniausiai vietinių benamių, kurie po nesėkmingų bandymų sušilti, dažnai namą-vaiduoklį palikdavo anksčiau nei buvo numatę…Namas nekartą degė…
Išvaizda po ilgų vienatvės metų buvo gerokai pasikeitus: namas atrodė toks šaltas ir nedraugiškas, tačiau nebebuvo tos paslaptingos plytų pabaisos istorijos, kuri kažkada mus taip traukė, nedengė daugiau namo ir nežinomybė.
Staiga mintis nutraukė galingas mašinos variklio gausmas. Gatvės gale sužibo automobilio šviesos ir netrukus artėjantis sidabrinės spalvos mersedesas pasirodė
visu savo grožiu. Besiveriančios automobilio durelės dar labiau prikaustė mano dėmesį - nugalėjo vaikiškas smalsumas. Kas gi tas vyras, galintis suvaldyti tokį monstrą ir nebijantis įkyrių vagių rankų? Prieblandoje pasirodė žmogaus šešėlis. Šešėlis sujudėjo ir tik dabar aš pamačiau vairuotoją šviesoje. MOTERIS?! Šį tvirtą gražuolį vairavo moteris? Niekada netikėjau, jog moterys važinėja su tokiais automobiliais. Vyras patikėjo savąjį? Ne. Ši turbūt pati nusipirko – jau tokia nepriklausoma ir savarankiška ji atrodė. Paėmusi su savim keletą daiktų nuo galinės sėdynės, dar trinktelėjusi automobilio dureles, aukšta, dailaus veido moteris pajudėjo namo laiptinių link, tačiau po keleto žingsnių kažko sudvejojusi sustojo. Dar apsidairė, bet staiga, pajutusi naktinę kiemo tuštybę, galutinai suglumo. Ką nors pamiršo? Gal gatves sumaišė? Erzindami ir taip jau iki kvailumo ribos išaugusį smalsumą, kankino kvaili klausimai. Bandžiau nusisukti, tačiau iš gatvės atkeliavo žavus moters balsas:
          - Berniuk, berniuk, gal žinai, kur šitame name toks Alfredas Mačiauskas gyvena?
Koks aš tau berniukas?! Iš tokių vištų kaip tu jau dešimties metų būdamas rankinukus vogdavau! Supykau mintyse, tačiau ta pavardė man buvo kažkur girdėta. A, tai ji turbūt apie Mačių kalba! Alfredas- na ir vardelis! Gerai, kad anksčiau jo nežinojau …Cha cha.
- Toks nedidukas, tamsiais plaukais… gal žinai? - dar kartą atsklido iš apačios.
        - Antra laiptinė, trečias aukštas, durys tiesiai…- išrėžiau vienu ypu.
        -  Labai ačiū- ištarė moteris ir dėkingai linktelėjusi, skubiu žingsniu nukuksėjo nurodytu adresu. Puikiai žinojau Mačiaus adresą, mat laiką, kai tėvas išvykdavo į darbą, dažnai leisdavom ten. Tačiau kas ta moteris??

                                          ***

              Išaušo gražus rytas - pro užuolaidų kamputį švietė saulė, o pro atdarą langą galėjai įkvėpti gaivaus rytinio vasaros oro. Naktį turbūt lijo, nes tuščiame kieme
matėsi nedidelės balutės. Nuotaika buvo gera - tėvas dar savaitę liks kelyje, o tuo tarpu namai priklausė man ir nesidrovėdamas galėjau juose daryti ką tinkamas. Gurgė pilvas, tačiau erzinantis durų skambutis neleido eiti į virtuvę ir traukė durų link. Pro akutę į mane pažvelgė apvalaus veido vaikino akys - Mačius. Ko jam čia nuo ankstaus ryto? Buvau suirzęs, nes vis labiau gurgė pilvas.
          - Zdarov, Arūnai, - ištarė ramiai, tačiau su jam būdingu greitumu.
            - Nu ir ko ponaitis Alfredas norėtų?! – išrėžiau tarsi atkeršydamas už sugadintus pusryčius, tačiau ne tiek iš blogos valios, kiek pajuokaudamas. Mačius trumpam susigėdo, tačiau kalbėjo toliau:
            - Vakar tu su mano mama kalbėjaisi…Žodžiu ji prašė  tau padėkot už tai, kad pasakei, kur gyvenu. Viena ji niekaip nebūtų radus mano buto.
            - A…tai ten tavo motina buvo…
            - O tu nesupratai to?
            Dabar kvailio vietoje atsidūriau aš. Juk iš tikrųjų tėvai jo buvo išsiskyrę ir gyveno jis pas tėvą. Kas gi daugiau galėtų jį aplankyti, jei ne tikroji motina?!
            - Tai kodėl ji į kiemą važiavo, jei tikslaus adreso nežinojo? – paklausiau.
            - Supranti, taip gavos, kad tą lapelį su adresu kažkur paliko. Gal namuose, gal parduotuvėj kokioj? O suprato tai tik atvažiavusi, atsiminė tik gatvę ir namą. – ištarė su keistu noru ją ginti. Ginti savo mamą. Staiga dar pridūrė:
            - Gal matei su kokiu automobiliu atvažiavo? Oho! Sakė, kad virš keturiasdešimt tūkstančių mokėjo! Gerai kala, ar ne!
            - Tai kodėl, jei jau tokia gera yra, pati tavęs neaugino ir atvažiavo tik pirmą kartą? – norėjau jį pagaliau nusodinti - nuleist iš debesų, tačiau pamatęs suglumusį   
Mačiaus veidą apsigalvojau. Juk atėjo draugas padėkot, o aš jį iškart ant peilio statau.
- Na gerai, neimk į galvą – ne mano reikalas. Užeik, aš dar nevalgęs – užmesim į skrandį ko nors. - ištariau,  lyg bandydamas atpirkti savo kaltę.
- Palauk, aš alaus sulakstysiu. – subėrė, tarsi užmiršęs mano nemalonius žodžius, dar pridėjo: Pinigų neduok – vakar mama šiek tiek davė.

                                              ***

              Virtuvėje aušo karšti sumuštiniai, o Mačiaus nupirktas alus ilsėjosi skaidriuose bokaluose. Išsitraukiau Marlboro pakelį - vieną cigaretę įsidėjęs sau į burną kitą atidaviau Mačiui, kai tuo tarpu sulamdytas popierinis pakelis jau skriejo per atlapotą langą į kiemą.
Kiek susimąstęs Mačius pratęsė pokalbį:
- Arūnai, tu čia klausei dėl ko manęs mama neaugino? Taip? Supranti…
- Sakiau, kad man nesvarbu, jeigu nenori – nepasakok. - neleidau jam užbaigti, tačiau jis neklausė:
                - Supranti, nėštumas nelaiku pasitaikė, tada ji pinigų neturėjo, sunkiai gyveno, o ir jauna tada dar buvo. Bet dabar, kai pinigų turi, darbą gerą, tai nori mane lankyti, prižiūrėti, tarsi už tuos metus atsiimti. Supranti, Arūnai?
- Suprantu. - ištariau neskubėdamas, tačiau mintyse sukosi kas kitą: kaip mylinti mama gali palikti savo vaiką - savo kūną ir kraują?!
Pats aš mamos neturiu. Netekau jos dar septynerių būdamas. Pasitaikė ji tuomet ne vietoj ir ne laiku.,, …vakar, liepos 30 dieną, dešimtą valandą vakaro
                    Šiaulių miesto centre rastas moters lavonas.
Kaip nustatyta, Gražina Jakšienė buvo nužudyta
              bandant apiplėšti. Ką nors mačiusius ar ką nors ži-
                    nančius apie šį įvykį prašome pranešti…’’

                Šią iškarpą iš 1987 metų laikraščio saugau iki šiol. Kodėl taip darau? Nežinau. Galbūt nenoriu užmiršti…Nenoriu užmiršti to, kad byla buvo nutraukta vos po kelių mėnesių, kad neatsirado nei vieno liudininko, nebuvo sulaikyta nei vieno įtariamojo. Eilinė neišaiškinta byla mentų archyvuose. Žudikas nebuvo suimtas, tačiau aš žinau - jis kažkur čia: ilsisi, vaikšto, kvėpuoja, valgo, o aš nieko negaliu padaryt. Kartais mane užplūsdavo agresija: norėdavosi rėkti ir rėkti, niekada neužsičiaupiant, tačiau taip pat jaučiau neviltį. Neviltį ir liūdesį, kurie mane kankino: valgė mano kūną iš vidaus iščiulbdami bet kokį likusį sveiko proto lašelį.
Per laidotuves aš neverkiau - man buvo gėda. Prieš save, prieš tėvą, artimuosius, kad mano mama negyva, o aš stoviu čia žiūrėdamas į besileidžiantį karstą ir nieko kito nejaučiu, tik bejėgiškumą. Aš silpnas. Dėl to aš savęs nekenčiau, stengiausi įrodyt, kad silpnas nesu. Nesu ir niekada tokiu nebuvau. Tada aš pamilau gatvę…Po mamos mirties aš pradėjau nekęst žmonių. Tėtis buvo vienintelis, kas man buvo likę, todėl juo visąlaik žavėjausi. Kiti žmonės man tapo nesvarbūs: nesvarbios jų sukurtos taisyklės, jų norai, svajonės ar pomėgiai. Ilgas valandas gulėdamas lovoje žiūrėdavau į tamsą. Tiesiog į tamsą. Bandžiau ją perprasti - perprasti blogį ir baimę, kad daugiau niekada nebūčiau silpnas.

                                           
                                            ***

Šaltas alus riedėjo gerkle. Puikus jo skonis kėlė pagarbą šiam putojančiam gėrimui, tačiau bokalai darėsi vis lengvesni.
- Gal dar nubėgt nupirkt? - pamatęs, kokiomis liūdnomis akimis žiūriu į apytuštį bokalą, pasiūlė Mačiauskas.
            - Užteks… Šiandien vakare gal dar degtinės padarysim. Žinai Kęstą iš gretimo kiemo, kur su Briedžiu praeitą mėnesį susikapojęs buvo? – Mačius linktelėjo, todėl aš pratęsiau:                 
            - Tai va, tipo jo merga gimtadienį šiandien švenčia, o ploto normalaus neturi…Tai jie abu manęs prašo, kad į butą įsileisčiau. O man kas – tėvo vis vien dar savaitę nebus, o ir mums normaliai atsegs. Pagersim, pavalgysim… Gal dar kokių normalių mergų atsives…Ką manai?
- Nu, vyre, tu ir gyveni. Tėvas į ruskyną išlekia, o tu čia kaip karalius tusovkes organizuoji…Tai kada jie rinktis žadėjo? – apsidžiaugė netikėtai išdygusia galimybe puikiai praleisti vakarą (aišku ir naktį) Mačiauskas.
- Sakė kokią aštuntą, todėl…- jau buvau pradėjęs kažką sakyti, tačiau mane nutraukė tas pats erzinantis skambučio tonas. Reikės tėvo paprašyt, kad pakeistų, nes jau baigiu išdurnėt nuo to garso.
Cinktelėjo spyna ir pro prasivėrusias duris išvydau suprakaitavusį Aleškos veidą.
Olegas, draugų nuo seno vadinamas tiesiog Aleška, gyveno tame pačiame name, kaip ir aš. Buvo vidutinio ūgio, neseniai šešiolika pražengęs vaikinukas. Tėvai jo buvo išsiskyrę, tėvas - rusas, todėl ir gyveno Aleška iki aštuonerių metų Smolenske, vėliau atsikraustė pas mamą. Nekartą jos būdavo baramas už muštynes kieme, kai žūt būt stengdavosi apginti tėvynės garbę ir savo rusišką akcentą.
Dabar Aleška stovėjo priešais mane, tarpduryje; nedideli prakaito lašeliai krito nuo jo veido ir bandydamas atsigauti dideliais gurkšniais sėmė orą.
- Kas yra? Gal krosą aplink namą bėgai? – neiškenčiau jo nebylaus alsavimo.
- Kažkokie balvonai… į kiemą atvarė…kabinėtis pradėjo, o Varniukui ir Plaukui net galvas sudaužė. – rėžė kiek atsigavęs – Sako, va, jūs čia šūstri labai buvot, galvas jums suspardysim… Aš namuose buvau, tik girdžiu kažkas kieme rėkauja, bet išbėgau, o jų jau nėra… Dabar Plaukas pas Varniuką… Abu kraujus valos…
- Nu pažiūrėsim…- sumurmėjau, tarsi sau, ir vėliau jau garsiau pridūriau: - Tu, Aleška, varyk pas Plauką su Varniuku, pažiūrėk kaip jie ten laikos ir sakyk, kad varytų bytas rinkt laukit manęs kieme. Trinktelėjo durys ir girdėjau kaip Aleška nubildėjo laiptais žemyn.
Mačius buvo nugirdęs mūsų pokalbį, todėl tik man įžengus į virtuvę, paklausė:
- Nu, seržante, ką darysim?
- Mačiau, nubėk pas Ruškaną, Mulatą ir Kostą. Pasiimkit vamzdžius kokius nors ir kad kieme po dešimties minučių stovėtumėt! Supratai?
- Po dešimties minučių – no problem.
Mačius vis dar juokavo. Jis žinojo, kaip viskas gali baigtis, tačiau baimės niekada nerodydavo. Aš nebijojau. Nebemoku bijoti. Gerai tai ar blogai nežinau, žinau tik, kad gatvė ne vien žlugdo, bet ir grūdina.
Mačiui išėjus pradėjau raustis stalčiuose – reikėjo rasti, ką nors, kas galėtų praversti muštynėse. Kažkur turėjo gulėti medžioklinis peilis, tačiau niekaip negalėjau jo rasti. Laikas bėgo. Nu velnias! Visus ant kojų sukėliau, o pats dabar stalčiuose rausiuosi. Ai, nusispjaut, gal kas turės kokį vamzdį atliekamą - nuraminęs save jau
rengiausi eiti, kai prisiminiau tėvo laikytą šratinį revolverį…Jo graži, šviesaus medžio, dėžutė, kuria tėvas labai didžiavosi gulėjo slėptuvėje už rūbų spintos. Dėžutę atidarius, į mane pažvelgė raudono aksomo dugnas, ant kurio lyg koks tamsos princas gulėjo tėvo laikytas ginklas.
Išbėgus į gatvę išvydau grupelę vaikinų, stoviniuojančių apie seną opelį. Aleška, Mačius, Mulatas, Ruškanas, Plaukas, Varniukas ir kadeto savininkas, Kostas – visi jau buvo susirinkę. Mačius vis dar atrodė linksmas, tarsi jam tai eilinis vasaros nuotykis. Visai kitaip, nei Ruškanas su Mulatu – jie vyresni, jau greit ir į armiją šauks, bet kiemo draugus ginti reikia ir jie tai puikiai žino. Priėjau arčiau. Už opelio vairo sėdėjo Kostas - energingas jaunuolis, paauglystės metus praleidęs nepilnamečių kolonijoje. Plaukas su Varniuku buvo įsitaisę ant galinės sėdynės ir mintyse ko gero jau rezgė savo užpuolikams keršto planus. Kumščiu pabarškinau į automobilio langą ir netrukus jame pasirodė Plauko veidas. Lipdamas iš automobilio jis stengėsi jo nerodyti, tačiau buvo aiškiai matyti didelės kraujosruvos abiejuose paakiuose.
- Atsimeni kiek jų buvo? – paklausiau.       
- Keturi… gal penki – tiksliai neįsidėmėjau – Plauko balse įžvelgiau didelį pyktį, kuris jo kalbėseną smarkiai laužė.
- Gal žinai iš kur jie?
- Veidai nematyti, bet jie atlėkė čia su tokiu juodu golfu, o numeriai jo vilnevski…
                - Nu tai kas, kad vilnevski? Gal tu Vilniuj jų žadi ieškot? O gal tas golfas visai ne vilniečių, o šiauliečių ar kokių kitokių fruktų.
                - Supranti, aš tą golfą dažnai tokiam kieme matydavau.
                - Kur tas kiemas?
- Čia visai šalia, už darželio, ten kur naują maisto parduotuvę atidarė.
- Gerai. Į mašiną visi netilpsim, todėl aš, Mačius ir Mulatas eisim pėsčiom, o jūs su opeliuku varykit, bet į kiemą nesukit, sustokit ten, prie naujos pardovkės. – išrėkiau ne tik Plaukui, bet ir visiems susirinkusiesiems. Ir visi sutiko. Slystelėjo  padangos ir kadetas nutolo purvina gatve.


                                          ***

Akis nutvilkė mirgančių parduotuvės afišų spindesys. Kosto automobiliukas stovėjo greta, o išlipę vaikinai rikiavosi prie atdaros bagažinės ir kažką iš jos rinkosi. Aleška  pamojo ranka ir mums prisiartinus parodė į bagažinės vidų, kur buvo sukrautas visas tas turtas, kuris turėjo praversti vykdant šiandienos kerštą. Metaliniai strypai, aišku beisbolo lazdos ir savos gamybos įvairūs durklai kaip mat ištirpo susirinkusiųjų tarpe.
- Arūnai, ko tu neimi? Pravers juk. – draugiškai pasiūlė Aleška.
- Man nereikia – savąjį turiu. – atsakiau ir iš už kelnių džinsų diržo išsitraukiau tėvo revolveriuką, kuris naktinių šviestuvų šviesoje atrodė puikiai, skaisčiai mirgėdamas traukė susižavėjusius žvilgsnius.
- Nu užteks į tą pistūlką seilę varvint! Judėt reikia. – kompaniją paragino Mačius, kuris, mano nuomone, irgi pavydėjo man tėvo šautuvo. Netrukus visi apsiginklavę jaunuoliai pajudėjome kiemo link.
- Va tas jų sušiktas golfukas. – piktdžiugiškai prabilo Mulatas, bet vėliau pridūrė: - Ei, chebra, o kaip mes žadam tuos atmarozkus į gatvę išviliot? A? Pamatys tiek snukių lauke ir tupės namuose visą naktį.
- Mašina ta jų – turbūt su signalizacija. Reikia, kad kas nors tą tačką truputį aplamdytų, o kai signalkė kaukt pradės – pamatysi, kaip greit, dar su triūsikais, į lauką išmaus mašinos ginti. – paprastą, tačiau praktišką pasiūlymą davė Plaukas.
- Ei, pacanai, atvarykit biški – pakalbėt reikia! – Mačius šūktelėjo kažkokiems vaikėzams ir netrukus keli murzini čigoniukai prisiartino prie mūsų kompanijos. Su jais kalbėjo Mačiauskas:
- Norit pinigų užsidirbt? Matot tą juodą golfuką – tai nueinat dabar prie jo ir iš kojų vanojat tol, kol šeimininkas išbėgs, o tada jau galit varyt. Ir nebijokit, mes šeimininką prigausim, todėl jis jums nieko nepadarys.
- Kiek duosi? – prabilo vienas čigoniukų.
Mačius pasirausė treninginių kelnių kišenėje ir ištiesė penkių litų monetą juodo gymio berniukui. Šis kažką dar norėjo sakyti, tačiau pažvelgęs į piktą Mačiaus veidą, tik nuskubėjo nurodytos mašinos link.
Name buvo keturios laiptinės, todėl prie kiekvienos durų sustojome po du. Čigoniukas puikiai atliko užduotį, nes netrukus po to, kai pradėjo spygauti golfo signalizacija iš vienos namo laiptinės mašinos link pasileido treninguotas skustagalvis jaunuolis. Čia jo laukė Kostas su Aleška.  Treninguotis pradžioje dar bandė gintis, tačiau tvirtas Kosto smūgis per blauzdas metaliniu strypu privertė jį apsigalvoti. Prie jų trijulės prisijungėme ir likusieji.
- Ar tas buvo tarp jų? – užklausiau Plauką su Varniuku.
- Tai tas gaidys man dar iš bytos šonkaulius daužė. – piktinosi Plaukas ir neiš-
kentęs spyrė skustagalviui į pilvą.
- Ko jūs, lochai, mūsiškius daužėt? – į skustagalvio tardymą, kaip ir pridera, įsijungė Mačius.
- Vietiniai paprašė…Vienas iš šiauliečių - draugo brolis…Sako atvarykit su bičais - čia tokius šustriakus nusodint reikia, tai mes ir atvarėm… - kone springdamas išmurmėjo skustagalvis.
- Dabar taip – jei nenori pusmetį galvos ligoninėj gydyt, nueisi prie to draugo brolio buto durų, paskambinsi ir pasakysi, kad viskas gerai, o tada jau mauk į visas keturias puses, tik daugiau gyvenime mums nepapulk, nes užmušim. – išrėžiau ramiai, bet gana grėsmingai, nes mačiau, kaip po mano žodžių sustingo bičo veidas.
Jų butas buvo trečiame aukšte. Treninguotis nesipriešino ir viską atliko tiksliai taip, kaip ir sakiau. Šalia durų, prisispaudę prie sienos, stovėjo Mačius ir Mulatas. Mes buvom kiek palipę žemyn, o mūsų sulaikytasis jau kalbėjosi su žmogumi bute. Klinktelėjo rakinamų durų spyna ir netrukus gremėzdiškos šviesaus medžio durys vėrėsi laiptinės pusėn. Treninguotis stryktelėjo atbulas, kai tuo tarpu spindinčio metalo kastetu pridengtas Mulato kumštis praskriejo pro atviras duris į buto vidų. Tai buvo ženklas visiems. Netikėto smūgio pagautas jaunuolis išsitiesė tarpduryje, o mes, tarsi koks greito reagavimo būrys, suvirtome į butą. Pirmieji ėjo Kostas su Ruškanu. Buto koridoriuje išdygusi dar viena žmogysta turbūt nustebo dar labiau nei mes – po Ruškano smūgio vamzdžiu ir ji susirangė šalia batų dėžės. Toliau bute išsiskirstėme: aš ir Mulatas pasukome į virtuvę, o likusi kompanija įvirto į kambarius. Virtuvėje sėdėjo dviese. Vienas staiga susivokęs bandė čiupti peilį, tačiau gavęs iš revolverio per pakaušį prigulė šalia virtuvinio stalo kojos. Stiprus Mulato spyris į pilvą ir dar keli staigūs smūgiai per galvą privertė nusiraminti ir antrąjį. Su Mulatu pasileidome į kambarius. Vieno kambario viduryje stovėjo Kostas, o  kampuose lyg gyvatės rangėsi treninguoti jaunuoliai. Likusi kompanija kažką aiškinosi kitame kambaryje:
- Nu tu, Plauke, ir debilas! Žiūrėk ką padirbai!
- Kas yra? Ko riejatės? – paklausiau atbėgęs į kambarį.
- Va, pažiūrėk. – išrėkė Mačius, pirštu rodydamas į ant grindų gulintį jaunuolį. Jis gulėjo visas pamėlynavęs, o aplink jo kūną telkšojo kraujo balutė. Plaukas rankose laikė sukruvintą peilį.
- Kas čia po velnių įvyko? – neiškentė Mulatas.
- Tai va, aiškinomės su tais mordavarotais, kodėl jie mūsiškius subambino, kol tas šustriakas – Ruškanas pirštu parodė į gulintį skustagalvį – nepradėjo ant mūsų varyt! Mes tipo daunai, jau skaityk lavonai, kai jo bičai iš Vilniaus apie mumis sužinos. Vėliau dar Plauką pult bandė, o tas užkaito ir suvarė geležtę jam į žarnas.
- Nu ir prisidirbom… Ką daryt žadat?! – įsiterpiau.
- Ką žadam? Ką žadam? Reikia tą kūną kur nors užkast, o tuos lochus prigąsdint, kad tylėtų. Arba ir juos užkast. Daugiau jau čia nieko nebeišspausi. – bandė problemą spręsti Mačiauskas.
- Gerai. Tik anų mes nežudysim, nes ir taip ragai gaunasi. Geriau juos pritriochinsim.


                ***

- Čia tiks?
- Tiks tik kask greičiau! – raginau Plauką.
Netrukus vilniečio kūnas jau ilsėjosi purioje žemėje, o mūsų opelis skriejo vingiuotais miško keliukais atgal į Šiaulius.
- Kaip manai, suras? – nerimo Plaukas.
- Jei neišstūchinsi – neras. – piktai atšoviau, nes tas Plauko nerimas varė mane iš proto.
- Ką dabar darysim?
- Dabar važiuosim namo ir mentų lauksim, o kai sulauksim, laikysim burnas sučiaupę.
- Kad ir ką bedarytų?
- Kad ir ką bedarytų…- tyliai pakartojau ir nusisukau į langą.


***

Bute skambėjo rusiška muzika, o stalas lūžo nuo maisto ir alkoholio įvairovės. Su Mačium sėdėjom įsitaisę minkštuose foteliuose ir užsigerdami sultimis tuštinom puslitrinį degtinės butelį.
- Koks sakei tos Kęsto mergos vardas? – išmurmėjo klausimą apgirtęs Mačius.
- Gintarė. Tipo aštuoniolika metų šiandien sukako. – atsakiau išmaukęs dar vieną sklidiną stiklinę.
Mačius staiga pašoko nuo fotelio ir įsiliejo į šokančiųjų ratą, nors ir buvo pakankamai girtas, dar pamojo man, bet šiandien manęs tai nedomino – pernelyg jau daug tų įvykių nutiko. Išgėriau dar vieną stiklinę degtinės, šiek tiek pomidorų sulčių ir ko gero jau būčiau ramiai užsnūdęs, jei ne tas durų skambučio spengimas ausyse. Laiptinėje buvo tamsu ir pro akutę nieko nesimatė, todėl atverti durų neskubėjau.
- Atidarykit, policija!! – suskambo anapus durų ir nors buvau gerai apgirtęs, kaip mat susivokiau kuo tai gali baigtis. Bandžiau apsisukti ir bėgti į svetainę, tačiau mane užgriuvo sunkios buto durys, o akyse sušmėžavo ilgi kerziniai batai.
- Tu Arūnas Jakšys? – nukėlęs nuo manęs išlaužtas duris subaubė nedidukas mentas.
- Aš, o kas yra? – norėjau išgirsti atsakymą (nors pats jį gerai žinojau), tačiau mentas tik kažką neaiškiai murmtelėjo ir surakinęs antrankiais man rankas, išvedė į kiemą. Bent tiek laimės, kad buvo naktis ir kiemas buvo tuščias. Ot tai būtų grįžusiam tėvui paskalų iš smalsių kaimynų! Dabar iki jam sugrįžtant gal kaip nors išsisuksiu – sušmėžavo galvoje paguodžianti mintis.
Mentų tačka riedėjo duobėtomis miesto gatvėmis, todėl retkarčiais automobilis pradžiugindavo linksmu krestelėjimu. Rankos vis dar buvo surakintos ir šalti metali-
niai antrankiai baisiai spaudė riešus. Staiga iš už posūkio išdygo kelionės tikslas – raudonų plytų pastatas. Namas savo išore lyg niekuo ir neišsiskyrė iš kitų, tačiau ant laukinių durų kabėjo lentelė su užrašu – Šiaulių miesto pirmasis policijos komisariatas. Viduje – trys kameros, suręstos iš metalinių gijų, styrojo koridoriaus kampe. Kiekvienas įeinantis ar išeinantis galėjo be vargo stebėti sulaikytuosius ir tai šiek tiek neramino. Tardytojo kabinetas buvo pačiame koridoriaus gale, todėl turėjau progą kiek įdėmiau apžiūrėti šią įstaigą. Apipeliję, vietomis pradrėkę tapetai ir purvino linoleumo grindys vertė pasijusti šlykščiai – kokio velnio aš veikiu tokioj šūdinoj vietoj? Turbūt negaliu neįsivelt į kokią bėdą?! Koridorius baigėsi ir tas pats mane sulaikęs mentas mane įstūmė į ankštą kabinečiuką. Už rašomojo stalo sėdėjo praplikęs tardytojas.
- Ach, Arūnai, Arūnai…- pradėjo kone tėviškai – Tai kas gi tame bute šiandien nutiko?
- Kokiam bute? – mano balsas nuskambėjo nelabai ramiai, galbūt ir dėl to, jog
vos bejaučiau surakintas rankas.
- Tu, Arūnai, su manim geriau nejuokauk, nes nežinai kuo tai tau baigtis gali. -
tardytojo balsas darėsi vis grubesnis – O kalbu aš apie tą butą, kuriame šiandien tu su savo debilais draugeliais jaunuolį iš Vilniaus nudūrėt, o jo draugus sumušėt. Galima sakyt – miesto svečius. Žinai, kieno sūnus jis buvo? – paklausė, tarsi laukdamas atsakymo, nors puikiai matė, kad nė neįsivaizduoju apie ką jis kalba – Nežinai? Ogi labai įtakingo vilniečio verslininko, tarp kitko, pagarsėjusio savo prieštaringa reputacija Lietuvoje. Supranti, jis dar labiau supyks, jei tu ir toliau čia durnių voliosi. 
Dabar jau viską supratau. Taip greit supakavo, nes visą mentūrą kažkoks bandiūga ant kojų sukėlė… Nu ir įsivėlėm. Radom ką užverst! Dabar to locho tėvukas taip nepaliks – iki galo kapstysis, kas čia Šiauliuose nutiko.
- Tai ko tyli, Jakšy? Liežuvį blemba prarijai ar ką? – iš už stalo vėl atsklido šlykštus tardytojo balsas.
- Nežinau aš apie jokius butus, nežinau aš apie jokius sūnelius ar mafijozus tėtukus ir išvis ko jūs čia mane…- nespėjau užbaigti sakinio, kai gavau staigų smūgį per kojas, o vėliau ir per pakaušį. Su bananu daužė mane čia atvedęs mentas, o tardytojas tik vaikščiojo aplink ir įkyriai kartojo:
- Va matai, Arūnai, o galėjom gražiuoju sutart. Gal dabar atsiminei, kas ten su peiliu švaistės?!
Tačiau aš tylėjau. Rijau plūstantį iš ištinusios lūpos kraują, bet tylėjau.
- Kas tas per gyvulys?! Toks malalietka, o smūgius, kaip žirnius ėda… Ką toliau su juo darysim? – paklausė tardytojo mentas.
- Ką? Ką? Į kamerą jį! Tegu pasėdi, pagalvoja, o ryt pažiūrėsim. – išrėkė plikis tardytojas.
Na va, taip ir galvojau – tuoj ir aš atsidursiu vienoje iš tų kamerų ir kiekvienas sumautas komisariato lankytojas galės spoksoti į mane tarsi į didžiausią kriminalą ar kokį šunį būdoj…O juk aš nieko nepadariau! – suspigo nevilties gaidelė mintyse, tačiau už šiuos žodžius ant savęs pyktelėjau – Po velnių, ką aš čia galvoju?! Draugai yra draugai ir nors užmuštų – nieko nesakysiu. Eina mentai šikt!
Į kamerą vedė tuo pačiu koridoriumi, tačiau dabar jis man atrodė daug šlykštesnis. Tiesa ta, kuo daugiau kur nors lankaisi, tuo labiau tau tai pasidaro bjauru ir apgailėtina, o dar tie mento smūgiai bananu… Atsidarė įėjimo į koridorių durys ir prieš mane visu gražumu atsivėrė niūrus tų pačių trijų kamerų vaizdas. Tačiau kas tai?
Vienoje kamerų sėdėjo vaikinas. Aptrinti treningai ir plikai skusta galva įspėjo, kas per snukis ten įsitaisęs.
- Va turėsi draugą šalia. Cha…- iškikeno mane atvedęs (ir tarp kitko sudaužęs)
mentas ir atrakino vienos kameros duris. Joms užsivėrus, jis nuslinko koridoriumi.
- Salaga, rūkyt turi? – atsklido iš čia jau anksčiau sėdėjusio vaikino lūpų.
- Neturiu… Nespėjau nieko pasiimt – staigiai supakavo ir čia atvežė.
- Tai ką blet tokio nuveikei, kad snukį taip išpaišė?
- Supranti… - būčiau tęsęs, jei ne besiveriančios komisariato durys. Pro jas įžengė stamboko sudėjimo pareigūnas, bevedantis surakintom rankom kažkokį jaunuolį. Abu įžengė į šviesą ir tada išvydau pažįstamą veidą.
- Ei, Mačiau! – šūktelėjau, norėdamas atkreipti jo dėmesį.
Mačius žvilgtelėjęs į kamerą norėjo kažką sakyti, tačiau tuo metu jį vedęs mentas smogė bananu per šonkaulius, dar išrėkdamas:
- Eik, rūpuže, nes visus šonus atmušiu!
Sušikti mentai. Dar žmonių angelais sargais vadinas, o daužo, šunys, kiekvieną, kaip kokį apelsiną…Taip, reiškia Mačių parišo ir ištardys, aišku, taip pat kaip ir mane.
- A girdi, salaga, tai už ką čia tave? Nudėjai ką nors? – vėl neatstojo tas bičas
iš kameros.
- O kodėl iškart – nudėjai? Gal už kokią vagystę prigavo?
- Duros nestumk, gerai? Už vagystes iš pirmo karto taip snukių nepartalina. Va mane už nuvarytą tačką suėmė, pažiūrėk – snukelis kaip pas vaiką.
Jo, tikrai kaip pas vaiką. Gilus randas kakle ir veidas su išsikišusiais žandikauliais ir plota nosim tarsi kokia sumauta lenta ant kaktos vadino jį zeku.
- Mentai nori pririšt, kad mes su bičais kažkokį vilnietį užvertėm.
- O neužvertėt?
- Aišku, kad ne! Užtat dabar į snukį už tas jų haliucinacijas gaunam. – nenorėjau išsiduot, tačiau aiškiai mačiau nepatiklias jo akis. Nepatikėjo – ne durnas.
Tie, kur zonoj sėdėję, moka melą nuo tiesos atskirti. Mintyse išdygo momentas, kai prieš kelis metus Mačius netyčia Kosto opeliui langą sudaužė, o kaltę bandė suverst neva pro šalį bėgusiems kažkokiems nežinomiems snargliams, bet Kostas iškart pagavo meluojant. Teko tada Mačiauskui ir į dantis gaut ir dar kišenę gerokai pakratyt.
- Gerai. Tau geriau žinot – užvertėt ar neužvertėt, o dabar reik biški numigt. – ir tai taręs treninguotis prigulė ant narų.
Jam gerai. Gali sau ramiai miegoti ir nesvarbu nuteis ar ne – vis tiek jam metai ar ten, ar čia – neturi reikšmės. Pučia sau į akį laimingas ir vargo nemato. Man kitaip – sėdžiu aš čia, ant šito supuvusio suolo, kaip ant kokių velnio adatų ir apie jokį miegą net kalba neina. O gerai būtų bent kiek nusnausti – atmuštus kaulus pailsinti…
Pasigirdo tų pačių koridoriaus durų girgždesys ir iš už jų šmėkštelėjo sukruvintas Mačiaus veidas. Du žaliauniformiai tempė jį kamerų link laikydami už parankių, nes pats Mačius atrodė be sąmonės. Vėl klinktelėjo gremėzdiška kameros spyna ir šioje ankštoje patalpoje atsidūrė dar vienas sulaikytasis. Mačius iš tikrųjų buvo be sąmonės, o pro tirštą kraują sunku buvo įžvelgti net jo veido bruožus. Žvilgtelėjau į kitą bendrakamerininką – jis jau nebemiegojo, tik styrojo išpūtęs akis tai į mane, tai į Mačių ir galiausiai paklausė:
- Tai jį irgi už tą patį paišo?
- Jo, už tą patį. Tik sudaužė jį kažkodėl smarkiau…
Tuo tarpu Mačius pradėjo po truputį atsipeikėti ir galų gale, išspjovęs sutirštėjusį kraujo gumulą, patogiau įsitaisė ant narų.
- Blemba, Mačiau, už ką čia tave taip? – paklausiau pamatęs atsipeikėjusį jo veidą.
- Už ta patį, kaip ir tave. Tik dar pridėjo, kad slapsčiausi kelias valandas mieste ir dar tardytoją dūchu pavadinau. Juk, kai tave mentai namuose pakavo, aš per langą iššokau – sakau reikia bėgti kitus įspėti, bet vis tiek nespėjau, pagavo mane.
- Nu, bičai, jūs ir varot! O dar sakai, kad nieko neužvertėt…Galit man papasakot – patarimą kokį duosiu, patirties žinokit tai blecha daug tuose reikaluose turiu. – įsiterpė treninguotis.
Ko gero būčiau jam viską papasakojęs, jei ne tos tiesiai į mane žvelgiančios Mačiausko akys, kurios tarytum liepė laikyti liežuvį už dantų, todėl tik murmtelėjau:
- Tai aš tau jau viską papasakojau…


          ***


Rytą visą komisariatą padengė skaisti saulės šviesa, o pro atlapotą langą net pasigirdo čaižus paukščių čiulbėjimas. Tikra romantika pragare…Nu, nu…Naktį nemiegojau. Nors buvau pavargęs, bet užmigti taip ir nesugebėjau. Už nugaros pasigirdo žingsniai, o atsisukęs pamačiau artėjantį vakarykštį tardytoją – kartu  su juo žingsniavo vienas naktį budėjusių policininkų. Prisiartinęs, tardytojas lėtai nužvelgė visą kamerą ir galiausiai liepė jį lydėjusiam budinčiam atrakint mūsų kameros duris.
- Tuos du, paleisk. – pirštu parodė į mane ir Mačių.
Pirmasis gaivinančio oro gurkšnis vertė pasijusti pakylėtai. Laisvės oras! Su Mačium žingsniavome miesto bulvaru, tačiau po įkyrių šiauliečių žvilgsnių pasukome į pirmą pasitaikiusią nuošalesnę gatvelę. Spindinčiame batų parduotuvės vitrinos stikle pagaliau išvydau savo veidą, tiksliau tai, kas buvo iš jo likę. Sutinusios akys, prakirstas kairys antakis ir dar sukepusios nuo kraujo lūpos vikriai traukė smalsias praeivių akis. Mačius atrodė dar blogiau…
- Ką parėjęs darysi? – išgirdau kur kas aiškesnę, nei vakar Mačiaus kalbėseną.
- Pirma – veidą susitvarkysiu, o tai atrodom abu, kaip kokie bomžai po pjautynių dėl odekolono bonkutės. – atsakiau ir norėjau šyptelėti, tačiau sumuštos lūpos nepasidavė. 
- O ar žinai, Arūnai, kas tas fruktas mūsų kameroj buvo? – netikėtai užklausė Mačius ir nesulaukęs mano atsakymo paaiškino: - Ogi ožys! Supranti, mentų stukačius! Jie galvojo, kad tipo jam viską išsipasakosim ir tada jau jie mus užlauš…
- Iš kur tu žinai?
- Praeitą vasarą, kai su Kostu kieme gėrėm, tas pro mumis praėjo. Kostas tada ką tik iš zonos buvo grįžęs ir tą snukį gerai atsiminė. Sakė, kad zonoj žiauriai stūchino  ir vieną sykį, kai kažkoks bičas perpykęs jį paštyrino, vos ožys išsikapstė. Tą dieną, kai jį pamatėm, tai Kostas gerai suspardė jam galvą, o manęs tas ožys pažint negalėjo, nes tąsyk manęs nematė.
- Vis tiek nieko jam nebūčiau pasakojęs. – buvo gėda prisipažint, kad naktį lyg koks naivus snarglys vos nepadariau didelės klaidos.
Besikalbėdami apie areštinėje praleistą naktį, priartėjome prie namų, todėl kiekvienas pasukome savo keliais. Galvoje sukosi daugybė klausimų. Kodėl taip greitai išleido? Ką mentai toliau žada daryt? Ar surado lavoną ir ar kitus suėmė? Stengiausi apie nieką negalvoti, todėl ėjau gana greitai. Pakilus laiptais, į mane pažvelgė šviesios spalvos vidinės buto durys. Bute visąlaik buvo dejos durys, tačiau po mentų išpuolio pirmųjų nebeliko.
Namuose susidariusią įtampą ir ramybės neduodančius klausimus vijau degtine. O tai padaryti sekėsi gana gerai, nes puslitrinis serbentinės butelis tuštėjo itin sparčiai. Taip pat sparčiai merkėsi akys, sunkėjo mintys… Prabudau ant virtuvės grindų nuo telefono barbenimo. Iš visų jėgų stengiausi pakelti ragelį, tačiau tai padaryti pavyko tik iš ketvirto karto, nes ragelis tai nuslysdavo, tai iškrisdavo iš rankų.
- Klausau…- pagaliau nerišlia kalba atsiliepiau.
- Girdi, Arūnai, kuo greičiau pas mane varyk – žinių turiu…- kitame laido gale kalbėjo Mačiauskas. Norėjau jo paklaust, kas atsitiko, tačiau telefono ragelyje išgirdau pypsėjimą.


***

- Nu, Arūnai, ko taip prisišliaubei iš karto? – pravėręs buto duris pamokslavo Mačius.
- Tai ko norėjai?
- Žinios tokios, kad visi kiemo bachūrai, kurie vakar razborkėse dalyvavo, buvo kaip ir mes uždaryti, tik kitoj areštinėj. Bet kas blogiausia, kad Plaukas blecha prisipažino…
- Ką? Prisipažino?! Ką čia vartai? – paskutiniai jo žodžiai kone išvertė mane iš kojų (nors nuo degtinės ir taip sunkiai stovėjau).
- Sakau juk, kad prisipažino. Dabar jau tardymo izoliatoriuj tupi ir teismo laukia. Va dabar matai, Arūnce, dėl ko mus taip greit paleido…
Daugiau jam nieko neatsakiau. Stovėjau, įsirėmęs į artimiausią sieną ir svarsčiau, kodėl Plaukas taip durnai pasielgė. Juk jis nebuvo nei bailys, nei slabakas – nekartą gynė tiek savo, tiek kiemo garbę įvairiose razborkėse, o čia paėmė ir prisipažino… Kodėl?
- Galvoji, kodėl prisipažino. – perskaitė mano mintis Mačiauskas – Turbūt savo interesų tame turėjo, nes Plaukas nedurnas, žino, kaip iš tokių padėčių išsisukti.
- Aha, turbūt tu teisus…- sumurmėjau.
- Dabar reik šaiką sukviest, apie įvykius pasikalbėt.
Mačius turėjo modernų butą. Keturi erdvūs kambariai, plius nemažas holas, gražūs tapetai, gana nauji baldai ir margumynas buitinės technikos (šitokį butą jam paliko praeitais metais miręs tėvas). Mačius, visiems suskambinęs, dabar  rausėsi perpildytame komodos bare ir netrukus ant stalo jau stovėjo beveik pilnas butelis brendžio. Greitai pradėjo rinktis ir kiti.


                              II dalis. 1997m. rugsėjis


                    Dešimt metų. Praėjo visas dešimtmetis po mamos mirties. Daug ar mažai dingti skausmui? Bet skausmas niekur nedingsta – jį paprasčiausia žmonės nori nustumti kur nors giliai giliai ir niekada daugiau jo nebepajusti. Jau dešimtmetį man jos trūksta. Man vis trūksta mano mamos…
Dar kelias valandas stovėjau prieš pilką nedidelio kapo paminklą ir žiūrėjau. Tiesiog stovėjau ir žiūrėjau į jį.

                                            ***

Ruduo vėju pažadino miestą. Žmonės judėjo pilkomis miesto gatvėmis, jomis ir toliau zujo tie patys įgrisę automobiliai, žodžiu gyvenimas sukosi tolyn.
                Pro seną klasės langą žiūrėjau į praeinančius žmones. Nuolat skubantys ir, galėčiau prisiekti, visai nekreipiantys dėmesio į šaltą rudeninį vėją, man jie kėlė pavydą. Visi tie vyrai ir moterys, kurie ten, anapus…
                - Matau, Arūnui, visai nesvarbu, ką aš čia pasakoju! Gal norėtum pats pra-tęsti? – retorinė užuomina, reiškusi nutilti, atkeliavo iš klasės priekyje stovėjusios mokytojos lūpų. Tai Aldona Venckienė. Kokių šešiasdešimties metų lietuvių kalbos mokytoja, mokinių dar vadinama Archeologe (mat kaip kokia archeologinė iškasena dirbo čia jau nuo pat jaunystės). Aldoną mokinių tarpe darė nepakenčiamą kvailas pasipūtimas ir žvilgsnis į mokinį iš aukšto tarsi į kokį žiurkėną.,, Puiki mokyklos pedagogė, patyrusi lituanistė, gerbiama ir tarp mokytojų, ir tarp mokinių “. – pristatinėdavo Archeologę direktorius įvairioms delegacijoms ar komisijoms. Iš tikrųjų jis taip negalvojo. Jis nekentė jos galbūt daugiau, nei aš, o jo akys tokios piktos ir pagiežingas nulydėdavo kaskart šią mokytoją, tačiau direktorius vis kentėjo. Įtakingos pažintys vertė jį kentėti ir nekreipti dėmesio į mokinių nusiskundimus ar įžūlų šios moters kišimąsi ne į savo reikalus. Susimąstęs pakėliau akis ir staiga pagavau jos griežiantį žvilgsnį.
                - Ko čia akis sprogini – dirbk geriau! – išrėžė ir nusisuko toliau kažką rašyt ant lentos. Ot senė. Supyko. Na ir tegu pyksta – vis vien jos niekas nevirškina. – nuraminau savyje užsiplieskusį pyktį. Netrukus nuskambėjo skambutis ir išėjęs iš klasės pasileidau mokyklos laiptais su galvoje besisukančiais pamokos epizodais. Vis stengiausi suprasti Aldoną, tiksliau tą jos neapykantą. Kodėl ji taip visų nekenčia? Kodėl nekenčia manęs? Netikėtai mintis nutraukė pažįstamas balsas:
                  - Arūnai! Arūnai! – iš tolo šaukė Mačiauskas – Dabar, Arūnce, greit varai pas dyriką, nes tipo kažkokie šūdini reikalai atsitiko ir dabar tas tavęs ieško ir manęs prašė, kad tau pasakyčiau.
                  - Kokie reikalai? Ką čia stumi? – nesupratau.
                  - Tiksliai nežinau, bet atrodo kažkas su tavo tėvu…,, Kažkas su tavo tėvu…kažkas su tavo tėvu…” – lyg kokia sušikta pasenusi plokštelė sukosi galvoje ir jaučiau, kaip kūną, sekundė po sekundės, pildė jaudulys. Kojos ilgą mokyklos koridorių įveikė sunkiai. Vis pynėsi, klupo, nekartą instinktyviai stabtelėjau, tačiau vis dėlto atėjau. Mokyklos direktoriaus kabinetas – kvailai atrodanti lentelė ant direktoriau kabineto durų šįkart visai manęs nelinksmino, o rankos vaikiškai drebėdamos lenkė durų rankeną tarsi pačiai giltinei.
                    Direktorius sėdėjo už savo nutrinto rašomojo stalo, kvailai dėbčiojo pro langą, ir lyg kokios atgyvenusios grupės būgnininkas ritmingai barškino pirštais į stalo viršų. Tylėjo. Visus tuos kartus, kai čia lankydavausi, jis vis barškindavo į tą stalą ir tylėdavo tarsi aukščiausiojo teismo teisėjas, spręsdamas dešimtmečio bylą ir bandydamas parinkti griežčiausią bausmę. Jis atsisuko ir tada aš pastebėjau kažką naujo. Jo veidas nebuvo piktas, o nedidelėse tamsiose jo akyse buvo galima net įžvelgti užuojautą.
- Sėskis, Arūnai. – pasiūlė, rodydamas į priešais stalą stovinčią kėdę, ir vėl pažvelgė pro langą. – Arūnai, ką tik skambino iš Varšuvos - tavo tėvo vairuojamas sunkvežimis pateko į autoavariją. Supranti, Arūnai, tavo tėvas…mirė…Arūnai, jis nebegyvas…
- Kodėl? Kodėl įvyko avarija? Kas kaltas? – ėmiau kone springti oru.
- Juk žinai, kad Lenkija – pavojinga valstybė ir sunkvežimių vairuotojai jos prisibijo. Arūnai, tavo tėvą bandė apiplėšti – netoli įvykio vietos buvo rastos specialios vinių prismaigstytos skardos, skirtos stabdyti sunkvežimius…
Daugiau nieko nesakiau. Neatsimenu, kaip atsidūriau namuose, tačiau galvoje karts nuo karto šmėkštelėdavo pastėrusių praeivių veidai, o burnoje vijosi vimdantis alkoholio tvaikas. Ant stalo stovėjo butelis degtinės, o dar vienas pustuštis vartėsi ant apvemtų grindų. Ir tik dabar, gerokai palaikęs galvą po šaltu vandeniu, supratau, jog tėčio nebėra. Antrą kartą išgyvenau šį keistą jausmą, kai miršta pats artimiausias žmogus ir nieko kito nesugebėdamas vijau šį skausmą alkoholiu, konkrečiai degtine.    Vėl pradėjo suktis galva, o po kiekvieno deginančio skaidraus skysčio gurkšnio imdavo nenuilstamai pykinti. Dabar man būtent to ir reikėjo – norėjau užsimiršti ir atsijungti nuo viso persišikusio neteisybe pasaulio, norėjau išvemti visus pasaulio žmones: priešus, draugus, pažįstamus ar niekada gyvenime nematytus sutvėrimus, norėjau juos visus užmiršti. Užmiršti ir augalus, gyvūnus, net savo gimtąją kalbą ir bėgti, bėgti nuo to viso šlamšto toli toli ir niekada daugiau neatsisukti. Ir aš puikiai žinojau, kad visa tai laikina ir girtos mano fantazijos baigsis sulig degtine, tačiau bent trumpam norėjau iškeliaut.

                              ***

                  Prabudau nuo skambučio (kurio tėtis jau niekada nebepakeis) į duris. Buvo trečiadienis, o laikrodis rodė pusę aštuonių. Nuspyręs porą purvinų batų, stengiausi atlapoti buto duris. Tarpduryje atpažinau Mačiauską ir nors pro apgirtusias akis sugebėjau neviską įžvelgti, tačiau dėmesį iškart patraukė jo sustingęs veidas.
                  - Nu, biče, tu, kaip iš siaubo filmo… Gal nereikėjo taip pradėt gert? Aišku, kad bėda didelė, bet tu taip ilgai neišlaikysi – butą kam nors už vodkę atiduosi, o tada jau arba į gatvę, arba į zoną.
                  - Žinai, eik tu šikt! Jei jau atėjai pamokslaut – nešdinkis velniop! – nors pynėsi liežuvis, tačiau Mačius mano žodžius suprato.
                  - Gerai, nepyk… Aš tik norėjau sužinot ar eisi šiandien į pamokas?
                  - Į kokias dar pamokas?! Eina jie visi…Šikau aš dabar ant tų mokslų. Todėl arba einam gert, arba varyk tu, Mačiau, nafik su visais tai savo pamokymais!     
                  Mačius išėjo, o aš pasilikau vienas su savo iškrypusiomis mintimis ir pora buteliu degtinės.


                                  III dalis 1998m. sausis


                  - Kaltinamasis, prašome atsistot! Septyniolikmetis Mantas Rašauskas, pripažintas kaltu įvykdęs tyčinę žmogžudystę, kai tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt septintų metų liepos penkioliktą dieną įsilaužė į Tomo Bausko butą ir iš tyčinių paskatų medžiokliniu peiliu kirsdamas kelis smūgius pilvo srityje, mirtinai sužalojo vilnietį Paulių Šumskų ir nuteisiamas maksimalia nepilnamečiui – dešimties metų bausme, kurią turės atlikti Kauno nepilnamečių pataisos namuose. – teisėjos balsas nuskambėjo šaltai ir užtikrintai.
                - Eik tu šikt! – neapsikentė Mačiauskas - Aišku žmogžudystė yra žmogžudystė, bet juk tas fruktas pirmas puolė, o ir dūrė Plaukas jam tik kartą! Bičui dešimt metų davė!
                - O tu jai paaiškink. – pirštu parodžiau į iš teismo salės išeinančią teisėją.
                - Laikykis, Plauke!!! – dar šūktelėjo kažkas iš susirinkusiųjų, tačiau netrukus net aštuoniolikos neturintis jaunuolis, vedamas dviejų žaliauniformių, dingo apylinkės teismo koridoriuose.
Kai išėjome, prie durų stovėjo visi tą liepos penkioliktąją tam nelemtam bute buvę vaikinai: skustagalvis treninguotis, tada tapęs mūsų raktu į vidų, pora nedidukų jaunuolių, kuriuos su Mulatu tada patiesėm virtuvėje ir dar ketvertas vaikinų su kuriais tądien aiškinosi likusioji mūsų kompanijos dalis. Šalimais stovėjo dar vienas žmogus – nužudytojo tėvas. Jau teismo salėje pastebėjau jo žvilgsnį… Jis mūsų nekentė. Sūnaus žūtis mylinčiam tėvui – didelė netektis ir nesvarbu ar sūnus buvo geras, ar blogas. Visai nesvarbu…
                Tądien daugiau niekur nebėjau. Sėdėjau ant dar sovietmečiu tėvų pirkto fotelio ir kvailai spoksojau į nepaliaujamai mirksinčią  tv dėžę. Negėriau jau gerą savaitę – įtampą stengiausi malšinti kitokiais būdais, o ir pinigų gėrimui nebebuvo likę. Be to ruošiausi rytoj eiti į mokyklą. Po tėvo mirties nedažnai ten apsilankydavau ir apskritai netolimoje ateityje ruošiausi mokyklą mesti ir eiti ieškotis darbo. Tik  niekaip neprisiversdavau – mintyse vis išdygdavo pamokantys tėvo žodžiai: mokykis, sūnau, gerai mokykis. Ir nors kartais nuo tų kone iki pasąmonės gelmių atsibodusių mokytojų norėdavosi vemti, tačiau troškimai išpildyti tėvuko norą pamatyti mane baigusį universitetą, kiek atbaidydavo nuo minties mokslų atsisakyti.   

                                            ***

                        Vyko matematikos pamoka - kad ir kaip mokytojas stengėsi ją pagyvinti, karts nuo karto net įterpdamas po kokį juokelį (kas buvo jam visai nebūdinga), tačiau klasė tarsi koks didelis vientisas meškinas miegojo žiemos miegu. Vieni vartė žurnalus, kiti tiesiog atvirai kalbėjosi ir visai nekreipė dėmesio į praplikusio vyro pastabas, o dar kiti, tokie kaip aš, skaičiavo minutes, likusias iki pamokos galo. Pasigirdo skambutis ir netrukus erdvi klasė ištuštėjo, sėdėti liko tik mokytojas. Neskubant apsivalęs akinius, jis nuslinko prie lentos, kur visas margumynas, galbūt tik jam pačiam suprantamų formulių iš lėto išnyko suzmekusioje kempinėje. Dar viena pamoka veltui ir jo veide galima buvo tai pastebėti. Nusivylimą ir liūdesį.
Šio mokytojo man buvo gaila. Po velnių, juk aš jų visų nekenčiau – pradedant dailės ir baigiant lietuvių kalbos mokytojais, tačiau šiam mokytojui nejaučiau neapykantos, anaiptol – jis man kažkodėl net patiko. Galbūt todėl, kad į mokinį žiūrėjo išskirtinai su pagarba, neskirstė jų į turtingus ir vargšus ar į gerai besimokančius ir į blogai besimokančius. Toli gražu ne visi tai suprato ir kapojo šį mokytoją lyg išalkę vanagai šviežios maitos likučius, nė nesistengdami nors trumpam sustoti ir visą tai apgalvoti. Niekada nepasižymėjau dideliu dvasiškumu ar sąžine, tačiau per šio mokytojo pamokas dažniausiai iš tikrųjų stengdavausi mokytis, o jei nieko ir nesuprasdavau, tai bent tylėdavau skaičiuodamas likusį pamokos laiką, bet pamokos šiam mokytojui vesti niekada netrukdžiau. Paprasčiausia keršyti reikėjo ne jam…
                Buvo likę dešimt minučių pertraukos, todėl nėriau į šalia mokyklos esančio negyvenamo pastato laiptinę, kurioje, apart benamių ir narkomanų, dar rinkdavosi rūkantis mokyklos jaunimas. Organizmas žūt būt reikalavo cigaretės, tačiau nuo šalčio atgrubę pirštai kelnių kišenėje užčiuopė tiktai raktus ir žiebtuvėlį. Kitos kišenės beje irgi buvo tuščios… Bepykstant ant savęs už kvailą poelgį palikti namuose cigaretes, iš už namo kampo pasirodė Mačiauskas ir dar keli jo klasiokai, todėl iškart paprašiau cigaretes.
- Neberūkau. – tvirtai atrėžė Mačiauskas, tačiau pamatęs mano klausiantį žvilgsnį, susmigusį į Bondo pakelį, lindėjusį iš jo striukės kišenės, šyptelėjo. - Juokauju, juokauju, imk. – ištiesė. – Tai kokia pamoka buvo, kad nuliūdęs toks?
Vėl Archeologė šaibą įšovė? – susidomėjo, giliai įtraukęs dūmą.
- Ne. Matematika  buvo. Žinai tą matiekos mokytoją, kuris mūsų klasei dėsto?
- Tą senį su akiniais? – neužtikrintai paklausė ir pamatęs, kad linktelėjau paklausė dar kartą: - Tai ko toks susimutinęs? Juk su tuo žąsinu niekas nesiskaito…
- Ai nežinau, bet man to dėdo biški gaila – dūchina ir dūchina jį visi be pertraukos.
- Pats kaltas! Jeigu molis esi, tai kam į tuos mokytojus eini? Juk patys kažkada mokės – turėtų žinot, kad mokiniai mokytojų nevirškina…Žinai, Arūnce, tą anekdotą, kad mokytoja – tai nusivylusi moteris, kuri kažkada manė, jog myli vaikus!
Nors ir šyptelėjau, tačiau su Mačiausku nesutikau – man jau geriau, kad visi tokie, kaip tas matiekininkas, negu ta kalė Venckienė. Bent žmogiškumo atžvilgiu.
Taip pat buvo pikta, kad Mačius – mano geriausias bičas yra toks pat atbukęs snukis, kaip ir visi likusieji ir nebemoka atskirti žmonių. Neiškentęs, pradėjau:
                - Kvailys tu, Mačiau! Nebemoki net vyro nuo bobos atskirt, o ką jau kalbėt apie gerą mokytoją nuo blogo!
                Šie žodžiai jį sunervino daugiau, nei aš tikėjausi, todėl išraudęs atkirto:
                - Ką tu nori tuo pasakyt?! Pats tu durnius, Arūnai! Paprasčiausia tokie laikai dabar – jei kiekvienam į subinę lysi, tai mirsi labai labai greitai… Šiais laikais tas tavo žmogiškas faktorius šūdo nevertas! Va įkišo Plauką į zoną visai jaunystei ir nesvarbu jiems, kad tie bičai iš vakaro jį patį buvo subambinę! Supranti, Arūnai, kad pasauly pilna šūdo ir kuo toliau – tuo to šūdo bus daugiau. Televizija, laikraščiai tik tuo ir spindi, o mes blemba skaitom lyg tai būtų neatskiriama mūsų gyvenimo dalis! Į mus skverbiasi ta sumauta agresija ir nors tu tuo netiki, tačiau taip yra…Mes jau pilni to purvo, o tavo kūnas dar vis  bando priešintis – veltui… Supranti, Arūnai, veltui priešintis, jei nepakeisi nė gramo to mėšlo!
Taip, vis dėlto suklydau – Mačius, kaip ir aš, viską supranta, tačiau jis jau pasidavė. Per anksti?
              - Sveiki, pacanai. – nuskambėjo už nugaros ir atsisukęs pastebėjau kokių dvidešimt trejų metų jaunuolį neramiai stoviniuojantį ant gatvės. - Klausykit, gal norit amfos  pirkt?
              - Po kiek parduodi? – apsimestinai susidomėjau.
              - Pigiai – po  dvacoką sumetat – ratai jūsų…
              - Gerai, trauk…
              Bičelis pradėjo raustis savo celofaniniame maišelyje, kur greičiausiai ir turėjo būti jo siūloma prekė, tačiau nesulaukęs kol jis baigs knistis – smogiau jam kumščiu tiesiai į nosį. Vaikinas po netikėto smūgio dar laikėsi ant kojų, bet po spyrio sunkiu žieminiu batu į pilvą, susiraitė ant sniego…Narkomanų aš nemėgstu. Vaikystėje mačiau daug benykstančių organizmų, kurie po kelių metų tapdavo kone zombiais. Jau tada supratau, jog visi tie verkšlenantys apsisnarglėję narkošos jau ne žmonės ir juolab ne ligoniai – jie prakeikti sektantai tikintys ir aukojantys tik purvinai adatai, todėl gailėtis jų būtų mažų mažiausiai kvaila… O šis, visas besipurtantis ir apgailėtinas jaunas narkoša – paprasčiausia pasitaikė ne vietoj ir ne laiku.
- Baik, Arūnce – užteks jau jam! – rėkė Mačius, stengdamasis atitraukti mane nuo beviltiškai ant purvino gatvės sniego besirangančio narkomano.
- Kas yra? Ko tu jį gini? – pyktelėjau.
- Tu žinai, kas jis toks…- norėjo užbaigti, tačiau pamatęs nuo mūsų tolstantį narkošą, šūktelėjo jam: - Ei tu palauk biški! – tačiau tai išgirdęs narkomanas, pradėjo dar greičiau bėgti, bet Mačiauskas jį pavijo. Priėjęs, jis pradėjo kažką narkošai įnirtingai aiškint, o aš tuo tarpu lyg durnius visa tai stebėjau ir nesupratau kodėl Mačius taip daro.
- Tu žinai, kad tas narkotikėlis yra Archeologės sūnėnas?! – grįžęs kalbėjo Mačiauskas.
- Ką?? Iš kur žinai?
- Aš seniau juos nekartą esu mieste kartu matęs, be to ir sakė man dar kažkas, kad tas tipo jos sūnėnas yra…Ir dar, kad ant adatos sėdi…
- Tai ko anksčiau tylėjai, kaip balvonas?
- Neatpažinau aš jo iškart – jį žinok smarkiai tie narkotikai pakeitė. Tada, kai su Archeologe jį mačiau – tai snukis jo kaip arbūzas buvo, visas nusišėręs lyg kiaulė atrodė, o dabar – susitraukęs, sulysęs visas.
- Ką jam ten nubėgęs sakei?
- Sakiau, kad tą įvykį nutylėtų, o jei stūchins kam nors – tai nosį į šikną sukišim…
- Galvoji tylės?
- Šūdo jis ten tylės! Visi tie narkomanai – dūchai – motiną savo į dozę iškeistų, o tu tikies, kad mūsų nepaožins. Nors velniai jį ten žino…- galiausiai suabejojo.

                                              ***

              Į pamoką vėlavau jau kokį dešimt minučių, todėl ką mažiausia dabar norėjau sutikt – buvo direktorius. Vis dėlto, kaip visada ir atsitinka, priešais mano akis visu savo stotu išdygo ne kas kitas, kaip pats mokyklos galva. Jo veidas atrodė rūstus, o piktos akys užstrigo ties mano fizionomija.
- Oi, Jakšy, oi prisidirbai šįkart! – pradėjo ir, dar kvailai palingavęs galva, nusivedė mane į savo kabinetą.
Erdvioje patalpoje ant vieno iš krėslų sėdėjo moteris, kurios buvimas iškart man pasakė už ką aš čia.
- Va, Aldona, ir mūsų vyrukas. – kreipėsi į Archeologę direktorius, ranka parodydamas į mane. Ji atsisuko. Tokios jos dar niekada nebuvau matęs – tiek įpykusios tarsi ketinančios nužudyti mane vien savo žvilgsniu. Tačiau ir tokia jos
išvaizda manęs anaiptol negąsdino – nuo vaikystės buvau pripratęs gatvėje matyti prieš save piktus veidus, o ir pyktis šios pagyvenusios moters veide prikeldavo visus kiek įmanoma sendinančius bruožus. Tikra Archeologė arba greičiau jau iškasena iš kokio pagonių sąvartyno.
- Rankos niežti? Ką? Bandite, tu už ką Tomą sumušei? – iki tol kalbėjusį direktorių pakeitė čaižus Archeologės – iškasenos balsas, tuo metu sukėlęs man begalinį šleikštulį.
- Kokį dar Tomą? – paklausiau.
- Tu, bandite, kvailiu neapsimetinėk! Puikiai žinai apie ką aš kalbu! – Archeologė prabilo dar didesniu tonu.
Banditas?! Dar sykį taip pavadinsi – snukį sumalsiu! Va dėčiau dabar tą tavo sukerpėjusią galvą į sieną ir niekas nė necypteltų… - degino kūną kylančios choleriškos mintys ir vos ne vos tvardžiausi mažų mažiausiai nepavadinęs šios moters sūkų sūka. - Nesuprantu apie ką čia kalbat? – ištariau kiek galima ramiau, nors širdis daužėsi lyg kokio pasiutusio koridos buliaus.
- Mokytoja kalba apie tą jaunuolį, kurį šiandien su kažkokiu draugu užpuolėt. - įsiterpė direktorius.
- Ką čia su tuo snargliu kalbėt – durnium paskutiniu apsimeta ir neprisipažįsta, kad nekaltą vaikiną sumušė. – išrėkė Archeologė ir tai buvo paskutinis lašas:
- Tu, varna sena, tas tavo Tomas – sušiktas nusmurgęs narkoša! O jei dar kartą kaip nors mane pavadinsi – aš tave po velnių po žemėm pakišiu!! – rėkiau, nors žinojau, kad visas šis spektaklis buvo tik tam, kad mane išprovokuoti…Bet nebegalėjau ir nebenorėjau toliau tvardytis. Po velnių, kas ji tokia, kad turiu stovėti kaip asilas ir klausytis jos šūdinų įžeidinėjimų, kurie tik besimezga jos nusenusioje galvoje. Arba kaip Mačius sakė: jei kiekvienam į subinę lysi, tai mirsi labai labai greitai.
                - Ach tu, piemuo! Tu dar man grasinsi?! Skambink policijai! – išrėkusi
atsisuko į direktorių.
- Skambinkit, skambinkit!! – paraginau – Jie tikto ir laukia, kaip tą jūsų vadinamą auką išpurtyt ir pilnas kišenes sušiktų tablečių rasti! Prie to paties ir dar venas užpuvusias nuo badymo pamatys! Svarus liudininkas byloj – oi svarus…
Archeologė degė pykčiu, tačiau suprato, jog viskas, ką sakiau – gryniausia tiesa ir, kad išgąsdint manęs neva skambinant policijai nepavyks…Kiek aprimusi tik murmtelėjo direktoriui:
- Ir tu leisi mokyklos mokytoją taip įžeidinėt?
- Aldona, palik mus su Arūnu vienus…- kaip po tokio konflikto direktoriaus balsas skambėjo itin ramiai.
Trinktelėjo kabineto durys ir direktorius patogiau įsitaisė savo minkštoje kėdėje.
- Sėskis, Arūnai. – pasiūlė, tačiau nervai buvo tiek įsitempę, jog vargu ar būčiau nusėdėjęs toje kėdėje.
- Pažįstu tave nuo pat pirmos klasės…Ir visą tą laiką iki dabar, dvyliktos klasės, su tavimi turėjau rūpesčių… Kiekvienais metais bent po tris kartus tu būdavai atvesdinamas į šitą kabinetą ir klausydavaisi mano pamokslų. Na tai ar supratai per tuos dvylika metų, ką aš tau bandžiau paaiškinti?! – direktorius pažvelgė man į akis. Aš tylėjau. - Vis dėlto nesupratai…Po velnių, Arūnai, juk dvylikta klasė, egzaminai, o tu vis durniuoji – juk žinojai, kad Venckienė tavęs nemėgsta, tai kam dar giminaičius jos daužai?
- Aš nesuprantu, ką aš čia tokio padariau! Juk tas jos sūnėnas – degradas! Paskutinis degradavęs valkata! Ir kuo tokių mažiau bus, tuo geriau! Tiek man, tiek jum pačiam, direktoriau.
- Narkomanas ar ne narkomanas – nusikaltai tu, Arūnai, ir atsakyti reikės. Man atsibodo tie rūpesčiai su tavim. Žinau, kad mokykloj sunku ir stipresnis visad laimi, bet tas Tomas, ar koks ten jo vardas, pats neužsikabino… Gal geriau tau, Arūnai, vis dėlto būtų išeiti? Gal kitoj mokykloj geriau tau seksis, gal ten mažiau tokių nesąmonių krėsi?.. – pabaigęs savo kalbą, direktorius paėmė nuo stalo tušinuką ir ištiesęs jį man, paaiškino: - Mesti tavęs iš mokyklos nenoriu, todėl pats parašyk, kad išeini ir jokių bėdų nebus…
- Kuo čia mokykla dėta – viskas juk įvyko ne mokyklos teritorijoj, o tas Tomas kažkoks – visai ne mūsų mokyklos mokinys buvo! – bandžiau ginčytis, tačiau direktorius daugiau nieko nesakė. Greičiausiai ir nesiklausė.
Eikit jūs šikt! – dygtelėjo ir čiupęs ant stalo gulėjusį mano pareiškimui skirtą popieriaus lapą, apgrabiai jį suglamžiau ir švystelėjau į kabineto kampe stovėjusią šiukšlių dėžę.
- Ne koks ožys, kad pareiškimus rašyčiau – darykit, ką norit, man nusispjaut! – išrėžiau ne tik su pykčiu, bet ir keistu nusivylimu, kokį dažniausiai patiria apgautas žmogus. Užtrenkęs direktoriaus kabineto duris, pasileidau mokyklos koridoriumi lauk. Prieš pat išėjimą sustojau ir atsisukęs iš lėto nužvelgiau mokyklos vidų. Paskutinį kartą.


              IV dalis 1998m. vasara


- Atleiskite, tačiau šiuo metu naujų darbuotojų neieškome. – melavo neraudonuodamas už stalo sėdėjęs plačiaveidis vienos nedidukės Šiaulių įmonės direktorius.
- Nu, ką…Tuomet atleiskit už sutrukdymą. – stengiausi kalbėt ramiai, tačiau balse jautėsi tiek pyktis, tiek nusivylimas – tie patys jausmai, kurių lydimas mečiau  mokyklą.
Vožtelėjęs durimis, atsidūriau gatvėje – eilinį kartą nieko nepešęs. Ot kiaulė – pagalvojau – Sako, kad darbuotojų neieško, nors skelbimas apie laisvą vairuotojo darbo vietą kone visą mėnesį margina reklaminius laikraščių puslapius. Lyg sumautam autobusiukui ne vairuotojo, o mokslų daktaro reikėtų! Šūdas! Galės pats tuos savo saldainius vežiot, nuo kurių pačiam taip žandai išsipūtę, jog baisu, kad nesprogtų…- suknista nuotaika lydėjo iki pat namų. Nieko keisto – jau pusę metų po to, kai mečiau mokyklą, bandžiau susirasti padoresnį darbą. Kaip ir šį kartą nieko gero
iš to neišeidavo. Šiaip tai anksčiau darbą turėjau – suknistos maisto parduotuvės suknisto valytojo darbą – reikėjo iš kažko gyventi, tačiau kaip ir kiekviena tokio lygio parduotuvė, ši taip pat subankrutavo. Teko darbo ieškoti iš naujo. Negana to, spaudė mokesčiai už butą, o tos universalios išeities, kaip išlipti iš to viso mėšlo, teko kvailai tikėtis ateityje. Galbūt tik tai mane ir stabdė nuo gilesnio venų pasikasimo skutimosi peiliuku – juk ir durniams kartais pasiseka…
                  Man nesisekė. Net dabar šalia perėjos laukdamas žalio šviesoforo signalo buvau tarsi pakrikštytas visai nešventu balos vandeniu, o tamsus džipas ir jo vairuotojas nurūko tolyn gatve – manęs visai nepastebėję. Tarsi manęs nebūtų buvę nei prie šios perėjos, nei šiam mieste, anei šiam pasauly. Lyg aš būčiau nematomas, bet greičiausiai per mažai svarbus, kad mane matytų… Apsivalęs purvinu vandeniu nutėkštus džinsus, pastebėjau dar vieną tokį pat nelaimėlį. Tiksliau nelaimėlę – merginą kitoj gatvės pusėj iš ties beprasmiškai bandančią nusivalyt savo trumpą medžiaginį sijonėlį, taip pat aptaškytą pravažiuojančios mašinos.
                - Gal padėti? – priėjęs arčiau merginai ištiesiau vienkartinių nosinaičių pakelį. Mergina trumpam baigė trynusi savo nešvarų rūbą, pakėlė akis ir pamačiusi mano ištiestą nosinaičių pakelį, jį paėmė. Ir vėl pradėjo trinti, tačiau galiausiai turbūt supratusi šio vargingo darbo beprasmybę, nustojo.
                - Ačiū! Bent iki namų švaresnė pareisiu, o sijoną vis tiek teks skalbti.
                - Nenusimink – ne vien paneles aptaško… - nuleidau akis į savo purvinus džinsus.
                - O dieve, jus taip pat aptaškė! – sukikeno.


                                              ***

              Parko oras dvelkė gyvybe: stiproku vėju ir šiltu rugpjūčio klimatu. Buvo tylu… Parkas buvo visiškai tuščias ir jei ne kažkur tolumoj bezujantys naktiniai automobiliai, būtų galima pasijusti tarsi kokios negyvenamos salos gyventojais. Gal net taip geriau… Šioje naktinėje ramybėje buvau ne vienas. Šalia manęs sėdėjo
Jurga – ta pati mergina, su kuria susipažinau rodos tokiu nemaloniu mums abiem momentu – mus abu aptaškė pravažiuojančios mašinos.
Dabar mes tarsi didieji filosofai susimastę sėdėjom ant naktinių žibintų apšviesto medinio suolo. Rožinė žibintų šviesa ir mirtiną tylą karts nuo karto nutraukiantys romantiški svaičiojimai… Man buvo gera. Galėjau sėdėti čia valandų valandas, apsikabinęs ją ir apie nieką daugiau negalvoti – tik apie ją.
- Arūnai… - vos išgirdau jos balsą – Nepamiršk manęs… Niekada manęs nepamiršk.
- Niekada. Girdi – niekada… – tyliai pakartojau ir apkabinęs švelniai pabučiavau. Į raudonas it saulėlydis lūpas…         
Naktis skaičiavo savo paskutines minutes ir netrukus turėjo išaušti dar vienas gražus rugpjūčio rytas. Žingsniavome miesto bulvaru ir mūsų naktinė kelionė turėjo baigtis miesto autobusų stotyje – iš jos jau viena Jurga pajudės sostinės link. Vėliau lėktuvu į JAV – galimybių šalį, pas savo sunkiai sergantį tėvą ir rūpestingą mamą. Kaip ji pati sakė: Mėnesiui, Arūnai, ne ilgiau… Tačiau aš žinojau, kad po mėnesio ji negrįš. Nors ir draugavome nuo pat vasaros pradžios ir rodėsi, jog iš tikrųjų esame prisirišę vienas prie kito, tačiau ji vyko į JAV. Sergantis tėvas, mama, besirūpinanti dukros ateitimi, galų gale pinigai ir perspektyvos. Ten viskas. O čia tik niūrus mažas miestelis, kurio galbūt tik pavadinimas primena skaisčius vasaros spindulius – Šiauliai, saulės miestas… Kodėl ji turėtų grįžti? Dėl manęs? Dėl eilinio gatvės chuligano, savo nesibaigiančiais konfliktais nebaigusio nė sumautos vidurinės? Be savo meilės ir aistros šiai mielai būtybei, aš nieko neturėjau. Vėl teks gyventi tą tamsų gyvenimą, be jos ir vėl teks tikėti į viltį. Kurios uždavinys guosti tokius puspročius kaip aš.
Autobusas Šiauliai – Vilnius jau stovėjo išvykimo stotelėje, nerimo skubantys keleiviai  ir juos lydintys draugai ir artimieji. Apsikabinę su Jurga stovėjome šalia – paskutinis karštas bučinys ir netrukus senukas autobusas pajudėjo.
                - Lauk manęs, Arūnai!! – paskutinį kartą šūktelėjo Jurga.


              *** 


              - Laba diena, ko pageidausite?
              - Viena Utenos didelį… - vėl ištariau tą jau gerokai pabodusią frazę, po kurios daili baro padavėja nuskubėjo šios užeigos gėrimų link. Kišenėje stingsojo paskutinieji dešimt litukų ir nesugalvojau geresnės išeities, kaip kitaip juos išleisti, jei ne prageriant. Vienintelis alus dabar man galėjo padėti šiek tiek apsiraminti, atitolindamas šlykščius prisiminimus…
              Ta pati barmenė atnešusi pastatė bokalą ant staliuko ir pamačiusi kaip greitai suleidau į jį savo godžias iltis, kiek šyptelėjo. Bare buvo ramu. Dieną čia lankytojai beveik nesirodydavo, nebent kas nors norėdavo pamušinėti biliardo kamuoliukus ant dviejų pulo stalų kavinės gale.
              Tuštėjo jau antras mano užsakytas bokalas, kai prasivėrė baro durys ir viduje išdygo Mačiausko plikė (kai paskutinį kartą, prieš gerus trejetą mėnesių jį mačiau, jis dar nešiojo ilgesnius plaukus). Net nežvilgtelėjęs į baro staliukus, nužingsniavo pulo stalų link ir tiesą sakant atrodė gana įsitempęs. Velniop jį, dar geriau, kad manęs nepastebėjo – nebuvo noro su niekuo bendrauti, turėjau pakankamai savų rūpesčių. Išmaukiau likusį alų ir jau rengiausi eiti, bet pro baro duris į vidų įlingavo dar trys rimtai atrodantys vaikinai, kurie iškart pasuko tų pačių biliardo stalų link. Greta biliardo stalų esančiame foteliuke sėdėjo Mačiauskas. Žvilgtelėjau pro langą – šalia kavinės stovėjo juodas trečios klasės BMW – jame dar du kažkokie pusbandičiai.
                Nusprendžiau bare pasilikti – tik apsidrausti ar Mačiui viskas eisis ramiai. Tuo tarpu kavinės gale viskas ėjosi tikrai ne ramiai. Vienas iš vaikinų odine striuke kažką labai įnirtingai Mačiui aiškino, kartais net stipriai trenkdamas per pulo stalą, nuo ko Mačius dar labiau įsitempė. Tokį aš jį matydavau itin retai – dažniausiai jis tokiose situacijose juokaudavo ar kaip nors išsidirbinėdavo, bet baimės stengdavosi neparodyti. Manau, kad ir dabar jis nebijojo, tačiau buvo labai rimtas ir elgėsi santūriai.
                Netrukus vienas vaikinas kažką Mačiui pasakė tokio, po ko Mačiauskas griebęs šį už striukės atlapų sviedė baro staliukų link. Vaikinas užkliuvęs už baro  kėdės trenkėsi žemėn, dar su savimi nusitempdamas vieno staliuko staltiesę. Aš atsistojau ir pajudėjau biliardo stalų link. Iš tikrųjų tai nei Mačius, nei ta trijulė manęs nematė – jiems dabar rūpėjo ne tas. Į staliukus sviestas vaikinas atsistojo ir dabar jau artėjo link Mačiausko, o kiti du stengėsi užspeisti jį į kampą. Tačiau staiga Mačius griebė nuo stalo vieną dryžuotų pulo kamuolių ir staigiu rankos judėsiu kaip mat atjungė vieną iš vaikinų. Šiam susirangius ant grindų, bandė smogti ir antrajam, tačiau vaikinas pasirodė vikresnis ir išvengęs Mačiaus smūgio, pats bato spyriu smūgiavo Mačiauskui į galvą. Smūgis pasirodė iš ties stiprus, nes Mačius griuvo ant vieno iš biliardo stalų. Dabar jaunuoliai ketino Mačių kaip reikiant apdoroti, tačiau vienas iš jų atsisukęs baro staliukų pusėn, išvydo keistą vaizdą – link jo galvos skriejantį biliardo lazdos galą. Kitas lazdos galas buvo tvirtai įsirėžęs mano delnuose. Duslus smūgis ir vaikinas jau gulėjo šalia pulo stalo. Kitą išjungė spėjęs atsigauti Mačius ir jau visa trijulė draugiškai ilsėjosi ant kavinės grindų. Du iš jų smarkiai kraujavo, todėl netrukus žalių biliardo stalų foną papildė ryškiai raudonos spalvos kilimas. Viskam kiek aprimus pamačiau Mačiaus mostelėjimą ranką, rodantį į baro duris. Pritariau jo nuomonei, jog šią vietą mums reikėtų kuo greičiau apleisti, bet žvilgtelėjus pro langą akis vėl užkliuvo už to pačio šalia kavinės stovėjusio BMW – jame dabar sėdėjo tik vienas vyriškis. Staiga besiveriančios kavinės durys davė atsakymą – netikėtą smūgį jomis tiesiai Mačiauskui į tarpuakį. Iš už durų išdygęs vaikinas pagriebė Mačių už krūtinės ir nusviedė staliukų link. Deja, kad ir koks šis banditėlis manėsi esąs išmoningas ir galingas, jam vis dėlto nepavyko numatyti kieto  mano smūgio dar kietesne baro kėde jam per skustą smilkinį. Gatvėje pasigirdo padangų cypimas ir, mums išbėgus į gatvę, juodo BMW jau nebebuvo…
                  Su Mačium  pasileidome bėgti. Kiemų, gatvių, sankryžų pavadinimai neturėjo jokios reikšmės – kad tik toliau nuo to baro. Bėgome neatsikvėpdami ir sustojome tik visiškai netekę jėgų ir nebematydami prasmės toliau judėti (juk buvome kone kito rajono gale). Man knietėjo sužinoti, dėl ko visa ta ant baro grindų palikta kompanija taip norėjo palikti Mačiauską randuotą ir visą mėlyną. Jau norėjau klausti ko jis su anais nepasidalino, bet Mačius pradėjo pirmas:
                - Velnias! …Nu ir šūdas! Ne, nu to tai nepamiršiu…
                - Ko nepamirši?! Dėl ko po velnių jie ant tavęs užšoko?
                - Nesvarbu, nesirūpink… Tau nereikia viso to mėšlo žinot…
                - Nesirūpink?? Tai gal ir bare nesirūpint reikėjo, a? Paimt taip ir išeit ir palikt tave asilą vieną ant jų visų? – tai pasakęs stvėriau Mačiui už jo striukės apykaklės.
                - Paleisk, Arūnai…-  tarė jau kiek aprimusiu balsu ir man paleidus, tęsė: - Tai nori viską žinot?! Gerai. Supranti mes vagys, Arūnai, vagys, žudikai, banditai – vadink kaip nori, o tas įvykis bare – dabar mano blemba kasdienybė, eilinis konfliktas tarp vadinamų KOLEGŲ.
                - O kuo su šitais nepasidalinai?
                - Ne aš vienas nepasidalinau – dabar mes dažnai dėl miesto kovojam. Taip sakant dėl sušiktos vietos, po sušikta šiaulietiška saule vairuoti savo versliuką.
                - Gal pagalbos reikia?
                - Ką tuo nori pasakyt? – nustebo išgirdęs netikėtą klausimą.
                - Man darbo reikia… Pinigų neliko, o visur, kur dėl darbo kreipiuosi – kiaulės savininkai per kilometrą tokių kaip aš baidosi.
                - Kam tau, Arūnai, visa tai? Ne banditas juk tu…
                - O kas??! Kas aš tada tavo manymu? Valkata būt nenoriu – geriau jau nors truputį  pagyvensiu žmoniškai. Nenoriu mirt iš bado kokioj nors sumautoj skylėj, jau tada geriau mane kokie nors pusgalviai sušaudo…


                ***

                Netoliese sugriaudėjo automobilio variklis. Pažvelgus pro langą puikiai matėsi, kaip sidabrinis Mercedes markės perliukas prisišvartuoja vieno iš prabangiausių Šiaulių viešbučių automobilių stovėjimo aikštelėje. Prasivėrusios automobilio durelės pamažu leido išvysti išryškėjančius vyro ir moters kontūrus – motinos ir sūnaus. Konkrečiai – Alfredo Mačiausko ir Renatos Stulpienės – viešbučio, kuriame aš dirbau, savininkų.
                Mačius man padėjo – dar tą pačią savaitę parūpino darbą mamos viešbutyje, apsaugos darbuotojo pareigose. Tiesa, jis įvykdė ir antrą savo pažadą – nors viešbutyje laiką leisti nevengdavo ir įvairūs banditai, mano darbas su tuo nieko bendro neturėjo. Mano pagrindinis ir vienintelis šventas tikslas – užtikrinti tvarką viešbutyje. Atvirai, šiame viešbutyje beveik nebūdavo ką ir užtikrinti, mat visi rimtesni miesto veikėjai žinojo kam ši įstaiga priklauso, todėl ir elgėsi čia gan santūriai. Rūpesčių retkarčiais kildavo tik su pergėrusiais EILINIAIS lankytojais, kurie nors ir turėjo pinigų, bet visiškai nenutuokė nei apie banditišką gyvenimą mieste, nei apie tai, kur galima, o kur nevertėtų per daug šakotis. Šiaip darbas buvo geras ir aš buvau dėkingas Mačiui už čia parūpintą apsauginio vietą.
Mačius nuo banditiško gyvenimo mane saugojo. Deja, nuo tokio gyvenimo jis saugojo tik mane – savęs jis visiškai negailėjo ir murkdėsi tame purve iki pat ausų. Galėjai pamatyti, kaip jį toks gyvenimas niokoja. Jis vis dažniau maukė degtinę ir nors dažnai bandydavo nuslėpti savo neviltį dirbtine šypsena, tačiau viduj jis skilinėjo į dvi dalis. Į vieną, kuri galbūt norėtų atsisakyti tokio žvėriško gyvenimo būdo ir į kitą, kuri jam liepė bet kokia kaina įdiegti baimę žmonių akyse. Man buvo jo gaila, tačiau tokį gyvenimo kelią buvo pasirinkęs jis pats ir aš nieko pakeisti negalėjau.
                  - Ko toks nusiminęs, apsaugini? – iš tolo juokaudamas artėjo Mačiauskas.
                  - Labas, Arūnai. Kaip darbas? – su Mačiausku atėjo ir jo mama.
                  - Ačiū, nieko… Ramu šiandien. – atsakiau ir dar pagalvojau: Kaip visada.
                  Nors būtent Mačiaus mama ir buvo mano tiesioginė darbdavė, tačiau ši moteris niekada man nepatiko. Dažnai svarstydavau, kaip ji, matydama tą banditų gyvenimą, galėjo į tą voratinklį įtraukti ir savo sūnų. Nejaugi tai motiniška?
                  - Jeigu kam manęs reikės – aš būsiu savo kabinete. – Mačiui linktelėjus, mama nukuksėjo tolyn koridoriumi.
                  - Nu tai ką, apsaugini, einam alaus išgersim? – pasiūlė Mačius.
                  - Negaliu – juk aš darbe. Ką tavo mama pasakys? Va paims ir išmes mane už pakarpos į gatvę. Už girtuokliavimą darbo metu… Ką aš tada darysiu….
                  Mačius šyptelėjo ir jam numojus ranka nuėjome baro link. Bare daug lankytojų nebuvo – kampe burkavosi jauna įsimylėjėlių porelė, o baro vidury sėdėjo stambaus stoto plikis, kurio veidas net ir neturinčiam aiškiaregystės sugebėjimų, leido nuspėti šio žmogaus darbo profilį. Eilinis snukiadaužis robotas, vienas iš tūkstančių Lietuvos torpedų.
Su Mačium prisėdom baro kampe ir pateikę savo užsakymus žaviai jaunai barmenei, pradėjom svaičioti kažkokiom nesvarbiom temom: nei apie darbą, nei apie rūpesčius, o šiaip apie merginas ir taip toliau…
- …tai va – vienas kaubojus ir sako kitam – man atrodo, kad mes ką tik už dyką šūdo prisivalgėm. – Mačius pasakojo anekdotus – šitą jis daryti mokėjo, žodžiu turėjo tą gyslelę. Ir apskritai bare jis jautėsi puikiai, Mačiui patikdavo čia būti – kalbėtis, pasakoti anekdotus, juokauti… Man ši vieta irgi buvo prie širdies – jauki salė, rami muzika ir ko gero vienos simpatingiausių miesto barmenių. Viena dabar kaip tik judino savo seksualiai apvalias kojytes link baro kampe sėdinčios porelės. Staiga baro vidury įsitaisiusį skustagalvį kažkas taip suerzino, jog šis griebė praeinanačiai barmenei už rankos ir pradėjo kažko ant jos įnirtingai rėkti. Atsisukęs Mačius jau norėjo atsistoti ir nueit ten išsiaiškinti, bet aš jam neleidau:
- Sėdėk tiktai – čia jau mano darbas. Kitaip už ką aš tada pinigus gaunu?
Pakilau nuo staliuko ir nuėjau to plikio link.
- Kokie rūpesčiai? – kreipiausi į barmenę, pertraukdamas plikio necenzūrinį monologą.
- Na aš tik norėjau nunešt sąskaitą tai porelei, o šis vyras mane užsipuolė, todėl, kad aš jo pirmo neaptarnavau. Bet aš būčiau tuoj priėjus, kai tik porelė būtų susimokėjusi. – jautriai pasakojo jaunutė padavėja, kuri matyt buvo nepratusi prie šiurkštaus elgesio, kokį dabar jai demonstravo tas drąsuolį vaidinantis pusprotis.
- Nieko – čia ne tavo klaida. – kiek apraminau barmenę ir jai nuėjus kreipiausi jau į plikį: - O tu daugiau nei šio baro, nei šio viešbučio panų ir apskritai šito viešbučio darbuotojų neužgauliosi! Jei nori čia lankytis – būk ramus!
- Ach tai tu blet dar paaiškinsi, ožy?! Aš tuoj tave patį po velnių ramų padarysiu!! – plikis įsisiautėjo ir, deja, savo išgerto alkoholio kiekio pasėkoje, padarė labai kvailą ir neapgalvotą poelgį – čiupęs nuo stalo tuščią vyno butelį pabandė man juo vožtelėti. Plikis net ir būdamas blaivut blaivutėlis savo nerangiais judesiais nesugebėtų man pataikyti su buteliu, nekalbant jau apie apgirtusį ir dėl  to dar flegmatiškesnį jo kūną. Smūgis praskriejo pro šalį, tačiau pora mano spyrių plikiui per kojas patiesė jį ant baro grindų. Priėjo Mačius, tačiau plikis nerimo:
- Jūs, dūchai, nežinot, kas aš toks – nudvėsit kaip šunys!! – prispaustas prie grindų staugė banditėlis. Mačius neiškentė – griebė plikiui už apykaklės ir, pakėlęs jo nuzulintą galvą, trumpai ir aiškiai išrėžė:
- Tu esi debilas. Dar kartą čia ateisi – būsi negyvas debilas.
Plikį išspyrėm pro atsargines viešbučio duris. Nors Mačiui kartojau, kad nevargtų ir paliktų šį darbą man, tačiau jis neklausė. Netrukus grįžome atgal į barą ir atsisėdome prie to pačio staliuko, prie kurio ir sėdėjome.
                - Girdi, Mačiau, o tu tą durnių pažįsti?
                - Lyg ir žinomas… Vienos tokios nedidelės valkatų grupuotės narys. Tokių pat pusgalvių, kaip ir jis pats. Tu nesirūpink. Ką jis ten kalbėjo – šūdas! Nieko nei jis, nei jo ta ožių banda nesugeba…
                Ramią baro muziką nutraukė kažkokie nepažįstamų žmonių balsai koridoriuje – iš už durų pasirodė trys sveikai įmitę jaunuoliai. Vienas iš trijulės artėjo prie mūsų staliuko, tuo tarpu kiti du laukė prie įėjimo. Iš Mačiaus gestų supratau, jog šis ir tie du prie įėjimo jam dirbo ir kaip supratau iš aprangos (vietoj taip jaunų banditų pamėgtų treningų šie dėvėjo dailius juodus kostiumus) buvo ne eiliniai torpedos. Jaunuolis prisiartino ir prisėdęs prie mūsų staliuko kažką sušnibždėjo Mačiauskui. Šis linktelėjo ir atsistojo, kaip ir žinią pranešęs kostiumuotas jaunuolis. 
                - Nu nepyk, Arūnce – reikalai. Va – parodė pirštu į kostiumuotį – Toks king kongas, o sako, kad be manęs nesusitvarko. Gerai, kad nors kažkam esu dar naudingas.
- Reikalai, reikalai… Žiūrėk, kad neužgriaužtų jie tavęs vieną sykį. – nusijuokiau.
Mačius ir trijulė kažkur išvažiavo, o aš toliau likau bare – saugoti jį ir jo lankytojus nuo įvairiausių miesto išgamų. Bet neilgam, nes jau paskutinė šiandienos darbo valanda tirpo miestą gaubusioje naktyje. Norėjau važiuot namo, palyst po deginančiu dušu ir nusigremžus visą įtampą, krist į minkštą lovą. Nuėjau persirengti ir neužilgo rankose jau sukau savo sportinės Mitsubishi raktelius. Dar neužvedus automobilio, požeminiame garaže pasigirdo vis stiprėjantis aukštakulnių kuksėjimas. Galinio vaizdo veidrodėlyje pamačiau artėjančią Mačiausko mamą.
- Arūnai, čia pas mus tokia situacija, kad Mindaugas… Na žinai, apsaugos viršininkas kažkur bastosi, o pas mus šiąnakt iš Vilniaus labai garbingi ir svarbūs asmenys atvyksta. Reiktų, kad tu Mindaugą pakeistum… Žinau, kad tu pavargęs, bet jei susitvarkysi, galėsi visą laiką tokiose pareigose dirbt. Ką pasakysi?
Net nežinau, kodėl sutikau, bet tikrai ne dėl jos… Greičiausiai dėl pinigų – po  to laiko, kai neturėjau nė cento, pasidariau dideliu materialistu, o be to norėjau naujo buto – pats nusikvatojau širdyje.   


                                IV dalies pabaiga.