Kada prasideda pavasaris (emos versija)

[Skiriama tienti - kaip įkvėpėjui :)]


Pavasaris, visų pirma, p r a s i d e d a. Kaip tik tada, kai galutinai įtiki, jog žiema šįkart tęsis amžinai, ir jokio pavasario nebus (išbrauktas iš scenarijaus) – jis op ir užkrinta ant tavęs milijardais šypsenų, žibuoklių ir reklaminių bukletų! Pavasarinė propaganda, suburbi, bet… nė velnio nepyksti. Malonumas pasiduoti šitokiai propagandai!

Pavasaris prasideda, kai pirmąkart šiais metais apsiauni pavasariniais batukais. Išverti visą spintą, kol juos surandi. Net nesitikėjai, kad tokie nuzulinti ir aptrinti. Pro akis prabėga vasara – tranzai, dulkėtos šalikelės, žolynai ir kopų smėlis… sėdėjimas paryčiais ant Neries kranto, makaluojant kojomis, vanduo oranžiniai žalias, matai, va, žuvytės, baik tu, aha, tenai, bakst bakst – stukteli batų galais, kaip tau mano batukai, mieli tokie, aha, labai mieli…

Pavasaris prasideda šiltą pavakarę bėgant į paskaitą. It kiautą nusimeti žieminius rūbus ir pasijunti g y v a! Ne eini, o skrajoji (viens iš dviejų: dėl lengvo apavo arba dygsta sparnai), šypsaisi visiems nuo krašto, šiltu žvilgsniu apžiūri į konteinerį įverstą (nerealaus dydžio) pliušinį meškiną prarėžtu pilvu. Džiaugsmingas šviesšešėlių žaismas ant monolitų sienų, saulės atspindžiai virtuvių languose. Vėjai į kaklą ir į širdį – ei!

Pavasaris prasideda praeivių veiduose. Išlindę iš už saugių pusnynų, staiga pasijaučia esą nuogi ir beginkliai – kažkokie susimurkšlinę, per žiemą ataugusiais plaukais, druskėto sniego nugraužtais batais. Žvalgosi kiek baugščiai vieni į kitus, mintyse planuodami pirkinius ir vizitus pas kirpėją.

Pavasaris prasideda vaikais, prezidentūros skvere spardančiais žalią kamuolį. Bažnyčių varpais. Universiteto kieme sutiktu japonu keistais akiniais, išsišiepusiu it penkiametis.

Pagauni stebintį vaikino žvilgsnį. Atsisuki – tebežiūri. Pavasaris! :)


2003 03 28