Blosas

Ak, tuos mūsa kaima blosas
Siautiejė po luovas baisē –
Kėik par nakti atsėbusi,
Griaužė, kāp kėrmelės vaisi

Bet ė dėina – ne daugiausē
Bus truobuo tau kor užlīstė,
Nuors ė kuojės apsėausi –
Šuoka blosas linksma tvista...

Mama tēp jau neveiziesės
Privėlks ajerū ė kėtkuo,
Bet ka žūtom blosas vėsas
Ė ka kėik ramiau palėktom

Neožteka tū žuolieliu,
Barstiemuos so mėltās dusta
Ė tik toukart mūsa lielės
Asluo liuob ramē užsnūstė...

Tēp ė varguom mes po kara
Pėnkmeti, tėkrā, ne vėina
Vo par radėjė vėn varė –
Torem vėskuo, līduom plėina...

Ė ont staibēs kuoju sava
Nešiem liūdesi ė laimė,
Ė naktim ėlguom sapnavuom
Mīlėma, blusinga kaima...