– Brangute, kaip tu gerai išsilaikiusi, – sumurkė Katė savo draugei Gyvatei. Gyvatė negirdimai pirstelėjo iš malonumo ir sutilindžiavo milžiniškais auskarais – dvejais raiteliais Vyčiais, grūmojančiais kardu į kryžiuočio pusę.
Gyvatės butelis buvo visai nieko, toks jaukus, nelabai erdvus, tačiau neperkrautas baldais ar kitais nereikalingais rakandais, todėl Katė galėjo nesivaržydama, kaip jai buvo įprasta, skėsčioti letenomis, rodyti savo deimantines pažastis.
Draugės buvo pažįstamos dar nuo senų mokyklos laikų. Kartu mokėsi sustiprintą dailės istoriją, sėdėjo viename suole, keitėsi rūbais ir savo moteriškomis paslaptimis, kasetėmis, plaukų šepečiais, cigaretėmis. Jeigu vieną iš jų apimdavo susidomėjimas Klaipėdos krašto istorija, tai antroji tuoj pat imdavo rinkti antikvarinius atvirukus su Mėmelio vaizdais, jeigu viena užsirašydavo į baseiną, antroji tuoj pat imdavosi irklavimo, tokiu būdu tarytum pratęsdama draugės mintį. Jos viena kitą taip gerai jautė ir suprato, jog nereikėdavo nė pusės žodžio, kad susiprastum, kada sutartinai reikia nemėgti žydų ir aktyviai dalyvauti antisemitinėse demonstracijose, o kada spinduliuoti meilę žmonijai, nevalgyti mėsos ir daryti body flex’ą.
Kaip ir įprasta gyvenime, draugių dvasinę simbiozę išardė vyras: Katė susimetė su pusamžiu skulptoriumi ir palengva ėmė grimzti į saldų alkoholizmo liūną, o Gyvatė įsitraukusi į labdaros organizacijų veiklą, savo moterystės jėgą transformavo į gerumo akcijas kaliniams bei našlaičiams.
Tik po kelerių metų, gražią pavasario dieną jos vėl rado laiko saldžiai kavai ir spurgoms su grybais.
„O varge, kaip ji, mano draugė Katė, suseno. Kaip jos veidą vagoja rūpesčio ir liūdesio raukšlės“, – tyliai mąstė Gyvatė kramtydama slidžius, gerai susmulkintus, patroškintus, šampinjonus. Katė tuo tarpu negalvojo nieko, nes jos galvoje styrojo didžiulis, nedistiliuoto spirito butelis, kuris tiesiog ir buvo monumentali, nereikalingų minčių nepraleidžianti jos savastis.
Vis dėlto šnekos netrūko: draugės prisiminė praūžusi cunamį, teroristų išpuolius Egipte, aptarė lėktuvo katastrofą Graikijoje, keitėsi spėlionėmis apie Gazos ruožo ateitį... Netikėtai suskambęs Katės mobilusis telefonas nutraukė bičiulių pašnekėsi: savo parodos atidarymo metu prisigėręs Katės vyras vėl išspardė ir apmyžo savo darbus, bei per plauką vos neišprievartavo žymios galerijos savininkės.
– Aš visada visada už tave melsiuosi ir tau padėsiu, – dvišakiu savo liežuviu guodė Gyvatė, šiurendama draugės kailiuką, – juk tu man kaip sesuo.
Čia Gyvatė prisiminė savo neišnešiotą jaunesniąją sesutę, kuri po kelių valandų, praleistų inkubatoriuje, mirė. Kaip senais gerais laikais iš draugių akių ritosi sulig tarantulo didumo ašaros, o sienų tapetai trūkinėjo nuo išsiveržusios raudos.