Rašyk
Eilės (72036)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 34 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kenotuops

Vėsā nesenē, jē neapsėrinko 2005 metās, rašytuos „g“ išspausdėna ruomana, korės pavadints „Kenotuopo“. Anamė ons raša aple sava pažīstamus (2) č – soprask – muokītuojē vīrs ė pati, š – muokytuos dar jauns vaikis, a – muokītuos, da jauns vaikis, e –žanuota muokītuojė, kuriuos vīrs ištrėmts i Sėbėrėjė, d – žanuota muokītuojė, koriuos vīrs dingės be žėniuos, vo vākā dvynoka žovė ė palaiduotė pamėškie, sava klasės draugus Adelė, Angelė, Aušra, Daina.
Kninga īr ruomans, diel tuo tėn gali rašītė, kāp žemaitē saka, kas tik užēt ont seilės. Bet tuo miestelė muokytuojē īr tėkrė, nepramanytė. Be tuo, ė pats rašītuos kninguo prisėpažīst, ka raša tartum dėinuorašti, tartum kuokius atsėmėnėmus. Tas kningā, ka ė ruomano pavadintā, ded tam tėkra štampa. Skaitont ož karta pamatā, ka daug kas kninguo īr sumakaliuota – tėkrėms paktams nier ni duoruos pradiuos, ni pabaiguos, ni vėdorė. Nuors tēp pasakytė irgi līguo negalietumi, nes daug kas yr tėkrā bovės. Ka ė tėi paminietė muokītuojē. Paklausk tuo miestelė žmuoniū, anėi aprašītus žmuonis atpažīst ož karta.
No ė kas če tuokė, lai būn, kas īr, ė tėik, ė pabėnkem tas kalbas – mėslėjo aš aple rašītuoji, anuo ruomana ė aple sava šiou straipsni. Rasintās tēp ė rēktom, bet ka kažė kas kėrbėn gerklė, nedoud ramybės. Vo kas jau tēp? Vo tas – jē jau ēt kalba aple muokītuoju pavardės, koriuos sotomp so ruomanė nuruodytuoms raidiems, ė tuo miestelė gīventuojems anuos īr žėnuomas, ta rēktom prisilaikītė tam tėkruos autėntikas ė rašītė šėik tėik atsargiau. Vo jē īr rašuoms ruomans, ta nier kuo kabinietėis už gīvūju ė mėrosiūju žmuoniū pavardiū. Lai mėrosėijē ėlsas ramībie, vo gīvėijē, vargė par sava omžieli, lai laimingė artie i savōji ramībės ousta. Mes gīvėjē, galem jimtė anū bruožus, aprašinietė kėik ė kou benuorem, bet tas tor būtė padaryts tēp, ka nekrėstom mūsa sampruotavėmu, tuo labiau išreikštū rašto, šešelē ont esontiu ė bovusiu žmuoniū. Mums vėsėms brongiū žmuoniū – muokītuoju.
Vo a ruomanė īr ė tuokiū dalīku? Kāp kas galvuo, ka īr. Vo mon skaitont pasėruodė, ka kāp kurius poslapius īr apstuokā. Aš iš tuos muokīklas bovusiu tuo laika muoksleiviu (dabā jau pėnsininku) gavau kelis anuoniminius laiškus, korius anėi parašė aple ruomanė mėnėmus muokītuojus. Ka nebūtiuo toštežuodė, aš anus tujau pat ė pateiko skaitītuojems. Da pridiesio, ka tėi mon atsiūstėijē laiškā bova parašītė prīš kelis metus ė nieka bėndra netor su ruomano, nes ons īr parašīts kou tik. Bėndros tarp ruomana ė laiškū yr tik tas, ka kalba ēt aple tus patius posiau anuoniminius žmuonis.
Ė dā pridorsio – laišks tuo vėituo, kor rašuoma aple Stalina mirti ė muokītuojės D ašaras, vėskas galiejė būtė ė tēp, kāp īr ruomanė, jug muokinīs rašė sava īspūdius ė tou, kou sava akimis matė, vo i muokītuojės širdi tėkrā, ka nebova ilindės. Tad tėi laiškā.

Fizinio lavinimo mokytojas Pranas Čiapas

Niekada neskaičiavo užklasinės veiklos valandų. Mūsų mokykloje buvo praktikuojama berniukų ir mergaičių gimnastika, krepšinis, tinklinis, futbolas, lengvoji atletika, plaukimas, slidinėjimas. Ir kur, ir kada benueitum į treniruotę, visur išvysdavai fizinio lavinimo mokytoją. Man pačiai keletą metų yra tekę dirbti dėstytoja ir tik tada aš įvertinau, koks atsidavęs ir ištikimas darbui buvo mokytojas P. Čiapas.
Kai mokiausi VII — IX klasėse, kiekvienų metų pavasarį mokykloje vieną pavasario sekmadienį būdavo organizuojamos mokyklos spartakiados. Į jas rinkdavosi mokinių tėvai ir svečiai.
Iš anksto per fizinio pamokas ir rytmetinę mankštą (kiekvieną rytą po 10 — 15 min. prieš pamokas) mokydavomės po 4 — 5 komplektus nesudėtingų pratimų, kuriuos paskui per spartakiadą ir demonstruodavome. Kai vienodai apsirengę mokyklos stadione sutartinai juos darydavome (aikštė, kur dabar pastatyta mokykla), išeidavo gana įdomus ir spalvingas vaizdas. Po to prasidėdavo sportinės varžybos, apdovanojimai. Susidarydavo būreliai sirgalių, kurie rėkaudami pergyvendavo už savąsias komandas, klasės draugų sėkmes ir nesėkmes.
Tą rytą fizinio lavinimo mokytojas į mokyklą ateidavo pasipuošęs baltomis kelnėmis, tamsiu švarku, pasitempęs, geros nuotaikos ir daugelis mūsų gėrėdavosi ir grožėdavosi savo mokytoju.
Mokykloje buvo tokia tvarka: norint šeštadienio vakarais pašokti ir pasilinksminti (mes to labai norėdavome), būtinai reikėdavo paruošti kokią nors programėlę. Tai čia mums ne vieną kartą padėdavo mokyklos gimnastai. Gražiai ant skersinio, lygiagrečių, ožio ir kitų prietaisų pratimus darydavo Adelė Rokaitė, Stasys Žilinskas, Ignas Donėla, Liudas Kairys ir kiti.
Atšilus orams futbolo, krepšinio, tinklinio žaisti važiuodavome į Skuodo, Salantų, Mažeikių, kitas vidurines mokyklas. Taip darydavo ir pagal nurodymus, ir savo iniciatyva.
Prisimenu vieną nelaimingą mūsų vyrų išvyką į Salantus (jų mokykla tada turėjo stiprią futbolo komandą), kai buvo pralošta ar tik ne 11: 1. Tada į ten moksleiviai nuvažiavo su atsitiktine karine mašina, o po rungtynių iš Salantų grįžo pėsti. Mokytojas tą kartą vyrams išsakė daug karčių priekaištų.
Nusileidus nuo stataus skardžio, ant kurio stovėjo mokykla, tuoj atsidurdavai į tvenkinį. Žiemą ant jo vyrai per fizinio lavinimo pamokas ir po pamokų įsiruošdavo čiuožyklėlę. Bet retas kuris turėdavo pačiūžas, tad netrukus ta čiuožyklėlė užsnigdavo ir čiuožimo sezonas greitai pasibaigdavo. Kur kas dažnesnės išvykos būdavo su slidėmis, kurių kelioliką porų mokykla turėjo.
Mokytojas P Čiapas mokėjo gražiai piešti. Kiek žinau, visus šventinius (spalinius ir gegužinius) šūkius, kurie buvo kabinami ant sienų ir tais laikais reikėdavo nuolat atnaujinti ir keisti, rašydavo mokytojas P. Čiapas. Sykį net stebėjau, kaip be jokių liniuočių ir matavimų baltais dažais ant rudo ilgo popieriaus jis rašė. Raidės išėjo gražios, vienodo storumo ir lyg peiliu nupjautos – vienodo aukštumo. Pavarvinau seilę ir pagalvojau: „Kas nekaitėtų, kad taip lengvai ir gerai galėčiau rašyti aš pati. “
Prisimenu ir vieną kuriozą. Pirmo aukšto koridoriuje būdavo pastatytas geriamo vandens bakelis. Kad vaikai nepamirštų užsukti kranelio, buvo nedidelis užrašas: „Nepalik atsukto čiaupo“. Vieną rytą pamatėme, kažkas išbraukė „u“. Kai „čiaupą“ pakeitė į „krano“, išdykėliai nepasidavė ir vietoj „k“ įrašė „P“.
Mokytojas buvo ramus, darydavo viską gerai apgalvojęs, tačiau vieną kartą teko matyti kaip jį mūsų klasės berniukai išvedė iš kantrybės. Tada kurį laiką jis dėstė mums matematiką. Įėjo į klasę, sėdo prie stalelio, pildo žurnalą. Vyriokai, kaip visada neramūs – krizena, stumdosi, vos iš suolų nevirsta. Kuris įsismaginęs ir pusbalsiu jau šnekteli. Ir staigiai, kad suriks mokytojas:
– Ar nurimsite jūs vieną kartą, ar reikės!..
Taip ir nebebaigė – ką „reikės“, nes į stalą trenkėsi rankoje laikytas kotelis, o tas nuskrido į klasės vidurį. Mergaitės tuoj suradusios jį, vėl atnešė ir padėjo ant stalo, o mokytojas, iš karto nusiramino, pasėdėjo, viską suprato ir tuoj pat atsiprašė mokinių už savo išsišokimą. Paskui žmoniškai, tyliu balsu paaiškino, kad ir mokiniams nedera taip elgtis. Incidentas greitai buvo pamirštas, tačiau vyrai per mokytojo pamokas jau būdavo kur kas ramesni.
Sykį kažkuri mergaičių, turbūt jos žinojo mokytojo neseniai iš rajono parsivežtos žmonos kaprizingumą, tarsi netyčia tarstelėjo – kam su tokia reikėję prasidėti? Mokytojas kažką kalbėjo ir viską suvedė į tai, kad tokiame miestpalaikyje, kaip šis, nieko geresnio nė su žiburiu, doras žmogus, negalėtų rasti. Tai ir jam taip išėję. Neatrodė, kad mokytojas būtų patenkintas savo žmona, bet nieko ir blogo apie ją nesakė.
Jie miestely bemokytojaudami sugyveno dvi dukteris, kurių viena ilgai neišgyveno, mirė. Nieko niekas negirdėjo, kad mokytojas kur nors, kaip nors būtų svetimoteriavęs. Jis buvo perdaug rimtas, perdaug blaiviai galvojantis, kad galėtų leisti sau tokius dalykus. Tai buvo ne jo charakteriui, jis su melu niekada nesugyveno ir sugyventi negalėjo.
Jo žmona mergaitėms vesdavo fizinio lavinimo pamokas. Iš tikrųjų buvo su tam tikra išdidumo aura, bet mums mergaitėms atrodė, kad taip ir turi būti, nes ji buvo mokytoja, o ne šiaip kokia nors piemenė. Ar maža mes, devintokės, buvome mačiusios mokytojų ir visi jie buvo su savo charakteriais, su savo įmantrybėmis. Nieko ypatingai nestebino ir fizinio lavinimo mokytoja.

Rusų kalbos mokytoja Dovydaitienė

Mokyklon buvo atkelta, kai ėjau į septintą klasę, t. y. 1951 m. Kaip šiandie atsimenu malonų jos veidą, gerumu spinduliuojančias akis, apgalvotą ir pasvertą, lėtai su pabrėžtinu akcentu ištartą žodį, nuoširdų atvirumą, neformalų, dalykišką ir reiklų požiūrį į kiekvieną pamoką, su mokykla susijusius reikalus.
Pačiais pirmaisiais metais, rugsėjo pirmąją, ateidama į klasę, mokytoja, ant rankose horizontaliai laikomo žurnalo, nešė didelį žadintuvą. Kalbą, atsisėdusi prie mokytojo stalelio, ir pradėjo nuo jo. Girdi, įsiklausykite į laiko žingsnius, kuris laša sekundėmis. Tyliai, nejučia. Išlašėjusio niekada nebesugrąžinsi. Negalima jo švaistyti, nes tai yra kiekvieno žmogaus pats didžiausias turtas, kurį reikia pasiimti mokantis, dirbant, tobulinant save. Pabuvome, pasiklausėme, bet giliai širdin nepaėmėme. Dėl savo jaunumo, nerūpestingumo, susižavėjimo kasvalandinėmis smulkmenomis, nesupratome – mokytoja sakė didelę tiesą. Įvertinome tik tada, kai veidrodžiuose pamatėme jau besiraukšlėjančius savo veidus, nuo metų naštos belinkstančias nugaras, bet laikas tada jau šuoliavo ne sekundėmis, o dienomis, metais. Paskui man teko vartyti Dagestano poeto Rasulo Gamzatovo poeziją ir „Užrašuose ant laikrodžių“ perskaičiau tokias eilutes: „Aš (laikas) žemesnis už žolę, tylesnis už vandenį... Aš einu, o išeinate Jūs... “ „Gerai pradėdavo mokslo metus rusų kalbos mokytoja, — pagalvojau tada, — ji per pamokas mums sakydavo pačius svarbiausius dalykus... “
Kiek jautėme ir žinojome iš jos pasakytų užuominų, jos gyvenimas buvo komplikuotas, teko išgyventi skaudžių, tragiškų momentų. Karo metais, o gal ir kitada ji buvo netekusi mylimo vyro. Paskui mirė jos vienintelis vaikelis. Kadangi turėjo tamsias garbanas ir ryškų veidą, vokiečiai ją palaikė žydelkaite ir buvo suėmę, jau ruošėsi išvežti į konclagerį. Kažkokiu būdu, po sunkių ir beprasmių išgyvenimų jai pavyko įrodyti, kad ji ne žydė ir vokiečiai buvo priversti ją paleisti.
Kartą klasėje vos neverkdama ir visa širdim įtikėjusi, kad yra žmogaus likimas, ji klausė mūsų:
— Tai kodėl būtinai turėjo mirti mano vaikelis, mano vienintelis?..
Kai 1953 m. mirė Stalinas, ji nuoširdžiai jo gailėjosi ir keletą dienų buvo giliai nusiminusi, o kalbėdama klasėje apie jį net ašarojo. Pirmam suole sėdėjusios mergaitės pasakojo, kad ji savo švarko atlape įsisegusi nešiojosi mažą, ant apvalaus pagrindo pritvirtintą Stalino portretėlį. Matyt nuoširdžiai buvo patikėjusi, kad be „tautų vado“ į Sibirą tremiamų ir šimtų kalėjimuose nekaltai kankinamų žmonių, Stalinui mirus, gyventi mums bus sunkiau. O gal ta širdimi, o ne protu matuojama „teisybė“ buvo susijusi ir su jos šeimos tragiškais įvykiais.

Taip jau išėjo, kad kalbų dalykai man buvo sunkiai įkandami. Būdama dar mokinė ir vartydama rusų, anglų ar lietuvių gramatiką bei žodynus nerasdavau jokio šiekštelio už kurio, kaip suinteresuota asmenybė, galėčiau užsikabinti ir susidomėti tais dalykais. Mokytoja Dovydaitienė matė tai, visaip spausdavo mane, bet rezultatai tebuvo menki. Ypač, kai ką nors sakant reikėdavo suderinti daiktavardžių, veiksmažodžių ir būdvardžių galūnes. Būdavo problemų ir su kietinimo bei minkštinimo ženklais, būdvardžiais, kurių galūnėje rašoma po dvi vienodas raides. Baigiant dešimtą klasę, per vieną pamoką mokytoja, girdint visai klasei, man pareiškė:
—Kitai iš rusų kalbos aš be jokių abejonių parašyčiau trejetą, bet tau parašysiu du ir tu per vasarėlę gausi vaikščioti pas mane ir nors kiek įveikti savo atsilikimą. Juk tu žadi stoti į aukštąją, o nepadirbėjusi, aš aiškiai matau, tu niekur neįstosi...
Tai buvo dešimtoji klasė. Buvau jau protinga ir supratau — mokytoja teisi ir ji pažadą šventai išpildė. Tais metais, be mokytojos nuolat užduodamų pratimų, perskaičiau gana storą rusišką romaną „Čaika“ (Žuvėdra). Kai ką pradėjau suprasti, kai ko — ne, bet vis tiek, kai rudenį susirinkom į klasę, rusų kalbos pamokose pradėjau jaustis drąsėliau. Tikriausiai, tik tai įgalino, stojant į aukštąją, iš rusų rašomojo gauti stiprų trejetą ir įstoti.
Kai paskirtomis dienomis nueidavau, rasdavau mokytoją ką nors beveikiančią ir kol ji užbaigdavo pradėtą darbą, šnekučiuodavome. Kartą man atėjus, apytamsiame namo pusrūsyje užsidėjusi ant „kerogazo“ katiluką ir laikydama rankoje šaukštą, ji virėsi pietus. Matyt dar tebepergyvendama dėl to, kas įvyko, ji be ceremonijų man užsiminė, kaip atėjusi viena miestelėnė siūlėsi jai padėsianti apsitvarkyti. Mokytoja tada jau turėjo kokius penkiasdešimt ar gal kiek daugiau metų. Ji su didžiausia panieka ir pasipiktinimu ištarė:
— Man jokios pagalbos nereikia ir niekada nereikės. Savo reikalus aš visada tvarkiau ir tvarkysiu pati. Ir gerbiamą geradarę nedelsiant išprašiau pro duris...
Aš truputį lyg suabejojau, girdi, nieko tokio, jei kas ištiesia pagalbos ranką... Ji priėjo prie manęs, paėmė už rankos riešo ir pasakė:
— Tai jau, gerbiama prietelė, ne. Jeigu pats savo darbų nebegali nuveikti ir turi būti našta kitiems — tai jau ne!
Ji kalbėjo tarsi šypsodama ir linksma, bet akyse spindėjo tvirtas pasiryžimas, o žodžiai buvo ištarti su tokiu akcentu ir kietumu, kad nė kiek neabejodama patikėjau – tikrai, mokytoja niekam ir niekada gyvenime nebus našta. Aš, pajutusi jos žodžiuose stingdantį šaltį, ir įžeistą savimeilę, nutilau, ir mes nuėjome nagrinėti namų užduoties.
Paskui, kai po to praėjo dar keliolika metų ir išgirdau apie mokytojos Dovydaitienės žūtį Telšiuose, supratau, kad ji bereikšmiais ir beprasmiais žodžiais niekada nesimėtė ir savo gyvenimo principams liko ištikima iki paskutinės gyvenimo valandos.

Šeštadienio vakarais, kai mokyklos salėje būdavo šokiai, direkcija visada skirdavo budintį mokytoją. Ne kartą tas pareigas teko eiti ir mokytojai Dovydaitienei. Prisimenu, mes šokame, dūkstame, o ji sėdi kur nors pasieny ant suolo, susimąsčiusi žiūri į mus ir tartum šoktų kartu: čia jos veidas suspindi palaima, akyse užsidega šviesūs žiburėliai, čia jį nušviečia pasitenkinimo šypsena ir įkvepiantis gerumas. Ir taip visą vakarą. Kartais, tarsi netyčia, atsisėsdavome šalia, šnekindavome mielą mokytoją, bet neilgai. Muzikantas jau užgrojo valsą ar polką ir mokytoja, aš girdžiu, uždėjusi ranką ant pašnekovo rankos riešo, sako:
— Ponaiti, užtenka sėdėti ir plepėti su manimi, dabar laikas šokti. Prašau, eikite, štai šalia manęs mergaitė laukia...
— Kokia gera ir nuoširdi ta mūsų mokytoja. Tik pažiūrėk į ją ir viską iš karto suprasite, — dar neišėjus šokio, visų mintis išsakė kažkuris klasiokas.
Baigiantis šokiams, kaip ir ruošiantis egzaminams – visada pritrūksta laiko. Sušokę krūvon vyrai ir mergaitės prašome mokytojos, kad leistų pašokti dar porą valsų ir paskutinį — suktinį.
Neprisimenu, kad mokytoja į mūsų norus būtų neatsižvelgusi. Visada leisdavo ir pasėdėdavo gerai nusiteikusi ir kantri.
Nors mokiniams ji buvo reikli, bet retai kada ant jų teužrikdavo. Ji matyt kiaurai perprasdavo mūsų sielas ir interesus, ir kiek galėdama netrukdė jiems reikštis. Kartą klasiokas D. (po ilgų gyvenimo universitetų vėliau  įsigijęs pedagogo specialybę) plonyčiais laidais atsivedė į suolą radijo taško impulsus, susimeistravo garsiakalbiuką ir per pamoką paleido jį niauzgėti. Ne labai garsiai, bet mokytoja išgirdo. Nesupyko, nors klasei kažką svarbaus aiškino. Įdėmiai nužvelgė D. suolą ir pasakė:
— Greičiau išvarykit iš suolo tą velniuką, nes man trukdo.
Teko išjungti. Tuo viskas ir baigėsi.
Baigusi vidurinę dar keletą kartų buvau susitikusi gerąją mokytoją. Ji visada domėdavosi mūsų gyvenimu, vargais ir vis sakydavo – nereikia nusiminti, viskas bus gerai. Jau būnant antrame ar trečiame aukštosios mokyklos kurse per žiemos atostogas dalyvavau jos auklėjamosios klasės pamokoje, kalbėjau, nors dabar nebeįsivaizduoju – kaip, etikos klausimais. O juk toje vietoje buvau pati tikriausia nemokša. Vėliau, kai dirbo Telšiuose, tokiu pat reikalu kvietė atvažiuoti ir ten, bet kaži kas man sutrukdė – nebenuvykau.
Mokytoja labai tikėjo mumis, visada galvodavo, kad iš mūsų turi išeiti rimti darbininkai, inžinieriai, rašytojai, įmonių vadovai ir išgarsinti miestelio žmones ir jo žemę.
– Jūs visi esate gabūs ir talentingi, tik turite prisiversti dirbti ir labai panorėti atlikti didelius darbus... Tada galėsite ir knygas rašyti, ir architektais būti, gerai dainuoti ir šokti... – sakydavo mokytoja.

1951 — 1955 m. mūsų mokykloje buvo įvesta mada vieną kartą savaitėje po pamokų visai mokyklai rinktis į salę ir klausytis pasiutusiai nuobodžios ir iki kaulo įgrisusios informacijos apie šalies politinę padėtį. Kai kada tą valandą užimdavo ir mokytoja Dovydaitienė. Neprisimenu, kad ji būtų skaičiusi iš lapelio, neprisimenu, kad jos kalboje būčiau išgirdęs kokią nuvalkiotą nuobodybę. Jos klausytis būdavo įdomu, nes ji kalbėdavo apie aktualius ir svarbius moksleivių ir mokyklos kultūros reikalus. Ir dabar matau ją lėtai, tiksliai sakant žodžius, rankos mostu užtvirtinant neabejotiną mintį, kad norint būti kultūringu žmogumi, pirmiausia reikia gerbti ir saugoti knygą.
– Aš nemačiau didesnio barbariškumo, niekšiškesnio kultūros žmonių darbo paniekinimo, — tebegirdžiu skambant jos balsą, — kai mokinys, neišmokęs pamokos, išsiplėšia iš savo vadovėlio ar bibliotekos knygos lapą ir naudoja jį kaip špargalkę nusirašymui...
Dabar, kai mano kartos žmonės jau sulaukė senatvės, galiu pasakyti, mūsoji mokyklos karta mokytojos svajonių daug neapvylė. Tai tvirtindama paminėsiu gan iškilų literatūros kritiką Ričardą Pakalniškį (jau miręs), ne vieną literatūrinę premiją laimėjusį prozos meistrą Romą Granauską, poetę Stasę Bucevičienę – Lygutaitę, daugiametį Šiaulių rajono laikraščio bendradarbį, rašytoją Algirdą Vasarį, Vilniaus miesto architektą Stasį Žilinską, muzikos mokytoją Janiną Malūkaitę (Sereikienę). Galėčiau paminėti ne vieną atsidavusį mokytoją, gydytoją, stambios įmonės vadovą, gerą mūsų gimtosios žemės darbininką, rūpestingą ir gerą šeimos tėvą ar motiną.
2005-08-14 18:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-27 19:51
LaDy
idomu bet 0 komentaru.neisizeisk bet paziurejus i tavo nika iskart nusiteiki blevyzgoms ir rimtai skaityti net nebeiseina
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-24 15:29
Edvardas
Įdomus rašinys. Maniau, kad rimti rašytojai į viską žiūri rimčiau, o pasirodo...
Nesupratau "ir kiti" komentaro. Ką tai reiškia – "vardais"? Gal pavardėmis? Gal teisybė akis išbadė? Gal? O gal visai neperskaitė Barbelės žemaitiško įvado? Bet tada geriau patylėti...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-17 22:02
ir kiti
užmėtei vardais. et ...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą