Gyvas (arba Kabliataškis)

Pakeitė mokyklą. Naujoje klasėje nepritapo. Nežinau, ar konfliktas su klasiokais, ar buvo per daug sudėtinga prisitaikyti prie naujos aplinkos, bet į pamokas daugiau nėjo. Kol nebuvo labai šalta, vaikštinėdavo gatvėmis. Porą kartų vos neįkliuvo, laiku pastebėjo tetą. Aišku, būtų begalės klausimų, kodėl tokiu metu gatvėje. Rado ramų kampelį – kapines. Ten žmonių nedaug ir sutikti pažįstamą žmogų – tikimybė be galo menka. Susirado atokiai kapą su suoliuku ir skaitydavo knygas. Grįždavo namo laiku, po pamokų, pasakodavo įvairius nuotykius – „lavino fantaziją“.
Žiema užklupo netikėtai, iškart su šalnom ir be sniego. Kapinės pasidarė nejaukios. Pasėdėjus dienelę, peršalo, „užsidirbo“ plaučių uždegimą. Tuo metu iš mokyklos ir paskambino namo: „Ar jis lankys mokyklą ar ne? “ – klykė nepažįstamos mokytojos balsas. Nesupratau klyksmo. „Žinoma, kad lankys, kai pasveiks“. Ir nesusipratimas tęsėsi toliau. Pasveikęs nėjo į mokyklą. Kaip tik tuo metu kaimynai išvažiavo metams į užsienį ir paliko buto raktus, palaistyti gėles paprašė. Gėles laistyti pavedžiau jam, o jis buvo laimingas, kad rado ramu prieglobsti. Kaimynai grįžo nelauktai anksčiau laiko. Slėptis nebebuvo kur, o lauke – šalta žiema vis niekaip nenorėjo baigtis. Susirgimai dažnėjo, o pasveikus vis „mokykloje“ įvykdavo kažkas nenumatyto: tai mokytojai išvažiavo į seminarą, tai chemijos kabinete kilo gaisras ir mokykla pilna nuodingų dujų... reik laukt, kol išsivėdins. Po „gaisro“, praėjus kelioms dienoms, paskambinau į mokyklą paklausti ar jau saugu eiti į pamokas. Šokas! Jokio gaisro niekada ir nebuvo. Atsisėdau šalia pasikalbėti. Pasakė, kad negali nueiti iki mokyklos. Pasisiūliau eiti kartu. Sutiko. Ramiai. Nuėjau į kitą kambarį. Grįžau, bet jo niekur nebebuvo. Nuėjau uždaryti įstiklinto balkono langą ir pamačiau... dvi šlepetes. Nesupratau... Pažiūrėjau žemyn.
Tas vaizdas niekaip neblėsta – keistai išlinkęs nejudrus kūnas ant žolės. Iki šiol akys pilnos ašarų, kai išgirstu greitąją kaukiant.
Laukimas ligoninėj. Jau žinau, kad gyvas, bet kiek? Laukimas baisus. Gydytojai laksto pirmyn atgal, bet nė vienas neprieina, nenuramina ar kaip kitaip neištraukia iš to nežinios šulinio. Laukiamajame turėtų būdėti koks psichologas. Padėti laukiantiems. Tokių didelių ašarų, lyg pupos, daugiau neturėjau. Pagaliau praneša - smegenų sutrenkimas, abi kojos lūžusios, stuburo slankstelis sutrupėjęs.
Neiškart pavyko pasikalbėti. Skubiai darė operaciją surinkti krūvon sutrupėjusius kojų kaulus. Po to sekė dar kelios operacijos stuburui sutvirtinti. Tarpuose tarp operacijų sužinojau visą tiesą. Baisu buvo, kad taip manim nepasitikėjo, nepasakė. Bet jutau, kad atvirumas ir dabartinės situacijos tragiškas absurdiškumas padeda suartėti.
Kokios nereikšmingos  pasirodė tos lankytos ar nelankytos pamokos, kai nežinai ar dar teks pajudėti. Kokia beprasmiška auka. Tik kokiam dievui?
Nežinau, stebuklas ar laimingas atsitiktinumas, bet sutrupėjęs stuburo slankstelis nesukėlė jokių liūdnų pasekmių. Kojos sugijo ir jau vaikšto, nors liemuo įspraustas dar į įtvarus.
Tikrai, laimė – gyvas, o mokyklų yra daug. Nėra lengva pakeisti mokyklą, bet įmanoma. Gal iš tiesų nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Dabar jis mokykloje. Turi draugų. Nedaug. Bet gyvenimas tęsiasi. Mirtis – ne sprendimas, o tik taškas.