Aleksandras

Tėvo persiška styga sugroti neišėjo
Ir krito Babilono svetingon Pilin
Fobo šnabždesiuos pasimetę sparnai,
Įsirėžę į svetimo gėrio aruodus
Ašarom skausmo grįš kario širdin,
Kuri jau per daug nusmailėjusi,
Į nežinią sminganti ir besijuokianti,
Keistu balsu, nei paukščio, nei žvėries, -
Metastazių išdarkyta širdgėla
Trylikos šmėklų fone rėkianti, -
Nekelk į Darijų likimo piršto!
Vaiposi lova valdovą marinanti.