Dabar aš apie Nunchę

Iki šiol atsimenu tą kamanę ant dešiniosios Nunchės krūties. Puikią, riebią kamanėlę, ištatiuruotą smulkia, dygia adata, nudažytą raudonmedžio spalvos rašalu.
Aš niekad nebuvau artimas Nunchės draugas, juolabiau – niekada neteko matyti jos nuogos, ar savo delno gobtuvu apskliausti, paslėpti susigūžusią kamanę nuo žaibo (turiu minty neseniai prėjusią audrą).
Nunchė niekad nėra manęs sutikusi, nors puikiai žinau, kaip ji nujaučia mane esant šalia. Bet ne tai norėjau pasakyti.
Aš gyvenu prie to tvenkinio, kurį dažnai praeinate. Galiu duot ranką nukirsti, jog niekada nepastebėjote tos ovalios būdelės, stovinčios šalia vandens. Ne, aš negyvenu ten, jei jau kalbėti apie gyvenamąją vietą. Aš, kaip ir dauguma jūsų, gyvenu eiliniame bute, kuriame miegamasis, salionas ir kukli virtuė sudaro taip įprastą gyvenamojo ploto trejybę. Toje būdelėje gyvena mano išperėta, sukrypusi antelė. Kaip suprasti: “mano išperėta antelė”- jau kesinatės paklausti. Negalėčiau papasakoti nieko, kas jus nustebintų: kažkada rastą kiaušinį įsukau į šiltą vatą ir minkštais pūkais prislėgęs laukiau. Po kurio laiko išsirito ta raiba nelaimėlė. Nelaimėlė, nes visa sukrypusi, nelinksma kažkokia. Rytais, būna, išsikedena plunksnas ir išskrenda, sugrįžta vakarėjant. Matydavau visa tai diena iš dienos pro virtuvės langą.
Na, tiek  to. Grįžkim prie Nunchės ir jos raudonmedžio kamanėlės, kurią taip ryškiai matau užsimerkęs, arba, va, dabar, atsimerkęs matau, kaip ji savo paralyžuotomis kojelėmis iriasi per lubas, kaip viršum jos, lyg aureolė, sukasi pačios sparnų suvirpintos dulkės…
Vieną vakarą mano sukrypus raiboji suko ratus aplink būdelę, niekaip nesiryždama pradėti savo paukštiško miego. Išėjęs į lauką mačiau, kaip ji snape varto, sukioja kažką nepaprastai įdomaus (net nežinau, kaip tiksliai apibūdinti tą daiktą). Pamačiusi mane, antis priskrido arčiau ir nespėjus nė mirktelti, į delną išspjovė baltą dešiniąją Nunchės krūtį, ant kurios tupėjo mano minėtoji rašalinė kamanė.
Atleiskite, bet tikrai nenorėčiau pasakoti, kaip mane sukrėtė šis įvykis ir kokius išgyvenimus sužadino- tai pernelyg asmeniška ir labai abejoju, ar kas nors iš jūsų tai suprastų.
Noriu tik pasakyti, jog sumelavau apie tai, jog niekada nesu delnu paslėpęs kamanės nuo žaibo, ar glostęs jos raišų kojelių, nepriglaudęs ausies prie jos ramiai ūžiančių plaučių…
Galite perduoti Nunchei, jog turiu jos baltą dešiniąją krūtį, tik niekada niekada neišsiduosiu jums, kur ji laikoma.
Nebent Nunchė pati ateitų ir paklaustų.