Rašyk
Eilės (72265)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10357)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







„Ieškok ir rasi.“ O kai surasi, ką tada pasakysi?

- O kodėl vaikai meluoja?
- Jie nemeluoja, tik pasakoja savo svajones. – Šyptelėjo.
- O kokias aš pasakodavau svajones? – pirštu galais baksnojau sau į skruostą.
- Dažniausiai apie tai kaip tu nukeliausi į Afriką, jodinėsi ant žirafų, žaisi su tigriukai, karstysis po medžius su beždžionėmis...
- Kodėl į Afriką, ar Jūs žinote?
- Nes tau tai buvo vienintelė žinoma vieta, kur gyvena drambliai, žirafos, liūtai, beždžionės ir negriukai...
- Visai kaip Bonifacijaus atostogos... – Nusijuokiau švelniausiu juoku, koki tik sugebėjau suvaidinti.
- Tu dar atsimeni tą filmuką?
- Taip... – linksmai atsakiau pasijutusi vaiku.
- O koks buvo tavo mėgstamiausias?
- Pelenė.
- Kodėl? – žvelgė spindinčiom akim.
- Todėl kad buvo gražu ir liūdna. – baisu pasidarė prisiminus. - Tai tik mergaitiška svajonė.
- Kas? Tapti viena diena princese?
- Ne, pakankinti vargšą princą. – prisiminiau, kaip aš savąjį kankinau.
- Tu nei kiek nepasikeitei, - atlaidžiai šyptelėjo.
- Tikėjausi, kad Jūs man pasakysite, kad kaip tik labai pasikeičiau, aš jau didelė, – nuliūdau.
- Ne, žiūrių į tave ir negaliu kitokios tavęs matyti. Tu ta vienintelė, mano užsispyrėlė, nenuorama Žemuogė.
- Kodėl Jūs mane vadinate Žemuoge? – nejau jis nematė, kad žemuogė jau prinoko.
- Nes tu buvai mažytė, raudonskruostė lėlytė. O kai tau pakildavo temperatūra, išblykšdavai, tada tavo lūpos pasidarydavo žemuogių spalvos.
- Tikrai? – išsigandau. Kiek daug mano paslapčių jis žino.
- Man jau laikas... – atsistojo, šaliką permetė per petį, užsidengė juo puse veido. Iš kišenės išsitraukė pinigine. Buvo dosnus mus aptarnavusiai padavėjai.
- Labai džiaugiuos, kad Jūs mane susiradote. – Prikimusi, vos išvirpinau paskutinį skiemenį.
- Kai išėjau, nuolat apie tave galvojau. Tu buvai mano mažoji sesutė. Sąžinė griaužė, kad palikau tave likimo valiai.
- Kaip matote aš gyvenu puikiai.
- Matau, ir man dabar daug ramiau...
- Ar dar susitiksim? – sučiupau už rankos, maldaujamai žvelgiau į jo akis. Laikas nenumaldomai bėgo, neišgyvensiu dar kartą netekties.
- Aš tau paskambinsiu, kai vėl mane išleis...
- Aš lauksiu... – Kreipiausi į jo sąžinę.
- Iki... – pasilenkęs, patraukęs šaliką nuo veido, pakštelėjo į skruostą, uždegė širdį.
Nutirpau svaigulio pagauta. Ach, dažnai vaikystėje svajodavau, kad kai užaugsiu ir tapsiu daile panele, jis mane įsimylės. Kitaip ir negalėjo būti, taip visos pasakos baigiasi. Kvaila viltis, nekenčiu jos. Vienaip ar kitaip įspirs į užpakalį nelaimė.
Išėjo nežinia kur ir kuriam laikui. Vėl dvylikai metu, o gal dar ilgiau? Pasijutau beviltiškai bejėgiška, lyg kas sparnus būtų nukirpę, o gal rankas ir kojas, nes jų nejutau. Minutėles kelias, pusvalandines skendėjau apmaude, mirktelėjau ir vėl pasijutau egzistuojanti. Išėjau iš kavinės kurioje gal būt susitikome paskutinį kartą, nes dabar jo sąžinė švari, nėra prasmės manęs globoti. Tikriausiai visus mudviejų išsiskyrimo metus galvodavo, kad aš jau mirusi arba visiškai degradavusi. Jo rankos visą tą laiką buvo taip toli, kaip jis galėjo mane pasiekti, kaip išgelbėti iš skurdo ir vargo. Derėjo jam ačiū pasakyti už tuos rūpesčio metus.
Dar pats būdamas dešimtokas augino svetimą vaiką. Virdavo košes, kepdavo kotletus, bardavo ir girdavo, nešiodavo ant rankų pavargusia. Jis mane supažindino su pasauliu.
Dabar buvo man gėda, kad esu tokia nedėkinga. Teks man šįkart išdrįsti ir susirasti jį, viską nuoširdžiai ir be jokių baimių pasakyti, pagaliau padėkoti.
Šoktelėjau aukštyn prie savo namų durų patikrindama, ar vis dar esu tokia pat sunki. Sugirgžda medinės duris. Raktas per mažas spynai, klibini, grieži bandydama atrasti ta daikčiuką už kurio užsikabina rakto dantukai, tada suki ir atsidaro tavo pasaulio duris. Įžengi į jį ne kaip Karalius, visagalis valdovas, o kaip valkata, benamis į svetimus namus, dairaisi jų šeimininko, kad pamatę išmestu už pakarpos. Nėra šeimininko, atsidūstu, palengvėjo. Per koridoriaus tamsias grindis nuritinus žvilgsnį į miegamąjį pamatau, kad keistai blizga parketas. Uždegusi šviesą suaimanavau, pervėrė širdį skausmas. Mano žuvelės. Akvariumas sudaužytas, akmenis išbirėja, nejudrus žuvelių lavonėliai džiuvo ant grindų. Negalėjau susivaldyti, pravirkau. Puoliau jas gaivinti, gal yra dar gyvų. Sumečiau į dubenėlį su vandeniu, aukštyn pilvais arba į dugną, jos negyvos. Bet tik viena išsigelbėjo, pradėjo plaukioti tarp žuvusiu draugių kūnų. Ėmiau bejėgiškai raudoti, kas jas nužudė, kas išdrįso. Mano mažytė, mažuliukės, ach vargšės. Kaip buvo gaila tos kuri liko viena. Gedulas privalėjo būti, kad ir koks absurdiškas, bet tai mano skausmas dėl tokių kvailų, ėdrių padarų kaip žuvys. Aš jas mylėjau ir čia bus dedamas taškas, vergti galima visuomet, dėl meilės, tai leistina.
Prabėgo dvi dienos, mano vienintelė žuvelė numirė iš liūdesio ir vienatvės.
Prabėgo metai, aš gyvenau, nes nebuvau žuvelė ir manęs vienatvė ir liūdesys nepalaužė. Jis nei karto nepaskambino, neparašė. Taip ir žinojau, kad pamirš. Nereikėjo ant kalendoriaus šitos dienos apsibraukti, antraip nebūčiau niekaip šios datos įsidėmėjus ir skaičiavusi laiką. Kodėl taip ilgai trunka meilė?
Prisiminiau, kai vaikystėje, viduržiemį mane prie lauko durų basą pačiupęs į savo glėbį, susuko į paltą ir bėgo į savo namus nešinas manimi. Jei ne jis, aš bučiau nualpusi ir sušalusi. Užmigau jo glėbyje. Prabudau ligoninėje, daktarai sakė, kad sergu. Plaučiu uždegimas. Jis nukirpo man trumpai plaukus, bet ne taip kaip berniukams, gražiai iki kaklo visus vienodo ilgio, iššukavo. Pasisodindavo kaip lėlę ir prašydavo, kad suvalgyčiau dar vieną šaukštelį sriubos. Ligoninės neprisimenu, tik moteris baltais chalatais, su raudonais kryžiukais. Jis pas mane ateidavo kasdien. Vaikai pavydėjo, kad turiu suaugusį draugą. Nežinau kodėl, bet būdama su tais vaikai pradėjau meluoti. Tada pirmą kartą suvokiau kaip galima mieluoti ir dėl ko tai yra gerai. Lyg šiolei meluoju, kas kart vis geriau ir įtikinamiau, nešdama Sau pergalę aš daug pasiekiau. Jam būdavo sunku meluoti, neišeidavo, verkdavau ir meluodavau, o kai baigdavau, vis tiek prisipažindavau melavusi. Gal dėl to jis mane ir paliko, kad buvau melagė. Jam atsibodo mano išsigalvotos istorijos. Pašaukdavo mane sužinojęs, kad kam nors gėdingai prisimelavau. Bardavo. Tada imdavau jo nekęsti, pasakydavau, ką nors šlykštaus, įžeidžiančio ir pabėgdavau apsipylusi ašarom. Jis manęs nemyli, nekenčia, kad nesupranta ir neatleidžia. Tai štai kas atsitiko, pagaliau suvokiau, ne jis mane paliko, aš pati pabėgau. Sukiršinau mudu. Prakeiktas melas. Išmokiau jį pykti. Dievaži, pagalvojau, reikia atsiprašyti kuo greičiau. Susiradau jį ne tą pažymėtą dieną, o paprastą birželio 17. Stovėjau karių sąjungos rūmuose drebėdama, kad gal būt tas žmogus, jo vardas ir pavardė, visai ne jis, o tik sutapimas. Generolas leido man užeiti į savo kabinetą. Neatpažinau, tai ne jis, piktos, pavargę, vienišos akys. Suglumusi stovėjau išpūtusi akis prie kabineto durų.
- Ko jums reikia? – piktai paklausė.
- Atsiprašau...
- Už ką? – nustebo.
- Kad melavau... – taip daug repetavusi tą akimirką, bet nesugebėjau daugiau ką ir pasakyti nepažįstamam žmogui. – Atleiskit.
- Žemuoge?
2005-08-10 08:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-10 16:59
Tomas Marcinkevičius
Klaidos siaubingos, kai kada net sakiniu konstrukcija baisi. Ir jei dar kada pamatysiu ta baisu zodi griauzti...
Kurinys neblogas, bet sedevru negaleciau pavadinti... Kazkoks labai jau sabloniskas, su mandagiais nutylejimais ir rafinuotas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-10 16:51
vaja
Taip, būtų galima kabinėtis, bet kūrinys įtraukė ir nepaleido iki pabaigos. Užtat ir patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-10 12:15
Si bilė Sibire
Erzina klaidos, vietomis nelogiškas ir meniškai silpnas, bet nors nenuobodus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą