Jis sapnuodavo karą,
tokį nebaisų -
be minų ir be
atominių bombų.
Kažkaip sugebėdavo žūti
visi jo dalyviai
ir užkulisiai,
grimeriai bei apšvietėjai,
jau neminint
visų iki vieno žiūrovų
ir kavą gurkšnojusio suflerio.
Sapnavo neetiškai -
lavonai nekrisdavo oriai,
lyg tyliai šalnos pakąstas daigelis,
o vien nepadoriai -
vaikams to negalima rodyt,
suaugusių' irgi
ilgam sustabdydavo širdį -
kare jos jau niekas negirdi.
Už tai nė nenubudus
su lova įdėjo į dėžę
ir oro paštu
išsiuntė Stokholman siuntinį.
Ten jam įteikė premiją.