Dabar mane pažadina ne pravažiuojantys troleibusai, o po langais besikeikiantys taksistai. Penkta valanda popiet. Skonis burnoje primena vašką.
Negaliu pajudėti. Pusvalandį stebiu ant lubų ropinėjančią musę. Net jos gyvenimas atrodo vertingesnis už manąjį. Ji turi tikslą pasidauginti ir numirti. Aš neturiu jokio.
Gal aš jau miręs? Bet vaizdas kambaryje neprimena rojaus sodų.
Į realybę mane sugrąžina katinas, graužiantis kojos pirštą, reikalaudamas vakarienės (pietų? pusryčių? nešėriau jo turbūt tris dienas).
Atsisėdu lovoje. Galva sukasi. Bandau neprisiminti to, kas nutiko vakar. Užvakar. Praėjusią savaitę.
Sunkiais žingsniais nueinu į virtuvę, atsisėdu ant palangės ir užsirūkau. Namai tokie tušti ir ramūs. Vienatvė svaigina.
Stebiu pro langą kiemo gyvenimą. Kažkas balkone džiauna skalbinius, kažkas neša šiukšles, dulkina kilimą, spardo katiną. Tiesa, reikia pamaitinti savąjį.
Epilepsijos priepuolio ištikto žmogaus judesiais bandau pilti į lėkštelę kažkokį jovalą; dėžutė išslysta iš rankų ir dabar pusė kambario grindų
nuklota mažais rudais gabalėliais. Sutvarkysiu vėliau.
Reikia kažkur išeiti, išbėgti. Nes jei liksiu namuose, nežinia ką galiu padaryti.
Geriu kavą ir vartau užrašų knygelę. Kiek daug vardų, numerių. Pusės tų žmonių nė nepažįstu.
Krūpteliu nuo skardaus telefono skambučio. Mama. Taip, pas mane viskas gerai. Taip, aš pavalgęs. Taip, kaip tik dabar tvarkausi. Taip, ir aš tave myliu.
Surandu reikiamą numerį. Niekas neatsako. O taip reikia kažkuo pakeisti tave. Bent šiandien.
Išeinu iš namų žinodamas, kas manęs visada laukia. Bus gerai. Laiptinėje susitinku kaimynę. Sušikta inteligentė.
Temsta. Metas, kada visi baubai pradeda lysti iš savo urvų. Aš taip pat. Stengiuosi nekvėpuoti eidamas pro bromą, kuriame taksistai apsiusioję visas sienas.
Pro mikroautobuso langą slenka slegiantys miesto vaizdai. Bandau skaičiuoti troleibusus. Gerklėje užstringa savigailos, pykčio, skausmo, neapykantos, pavydo ir dar tūkstančio įvairiausių jausmų gumulas.
Išlipęs einu gerai pažįstamu, ne kartą mindžiotu keliu. Nuleidęs akis stebiu savo žingsnius, stengiuosi daugiau nieko nematyti, negirdėti.
Prie durų imu keistai nervintis. Nuveju mintis kad reikia apsisukti, grįžti namo ir pasikarti ant skalbinių virvės. Nutaisau abejingą veido išraišką spausdamas apspjaudytą durų skambutį.
Po keliolikos minučių geriu šlykščiai saldaus skonio vyną, rūkau vieną cigaretę po kitos ir bandau apsimesti kad klausau tavo istorijų. Gal tikrai reikia grįžti?
Tavo lova dydžio sulig stadionas. Guliu ir akimis ieškau ant lubų musės ar kokio kito gyvio. Kažkas rakina duris.
Lauk!
Dabar viskas plaukia lyg pagreitintame režime. Nespėjau nė susivokti, kaip beveik nuogas atsidūriau laiptinėje. Širdis dreba o aš imu isteriškai juoktis. O Dieve.
Nežinau, kaip grįžau namo. Einant per kambarį, po kojom traška išbarstytas katino maistas. Su visais rūbais krentu į lovą ir pagalve užsidengiu veidą. O Dieve. O Dieve.