Aš nežinau, juokinga tai ar graudu, bet tokia yra gyvenimo realybė. Gimiau kaskadininkų šeimoje, o gal tik mudu su broliu tokie teesame joje tokie. Jau taip yra, kad norom nenorom tenka atlikti keletą sudėtingų arba visai paprastų, bet efektingų triukų.
Skrydis nuo laiptų toks populiarus, jog ėmiau prie jo priprasti. Nieko čia ypatingo: lipi, lipi ir supranti jog esi paukštis (laiptinės erelis) ir skrieji į nenusakomus tolius, dykumą, miražus, saulę, pasaką, kalnų viršūnę (žemyn į laiptinės aikštelę). Ir leidies į slėnį prieš save regėdamas ledinius kalnus (džiaugies, kad galva nepasiekė laiptinės lango).
Apeiti duris iš abiejų pusių - nepaprasto pasiruošimo reikalaujantis dalykas. Pasekmės irgi ne pačios maloniausios, bet tai praktikuoja brolis, todėl sunku man tai komentuoti…
Ledas ir mėlynės. Aš plaštakė: skrieju, sukuos, vėl skrieju, aš nuo meilės nukankintas personažas… aš tą šaltą pagrindą apkabinu, kaip mylimąjį (ant kelių dvi didžiulės mėlynės, meilė skaudi).
Šuolis. Tai mano brolio triukas, paskatintas mamos… Vežame paauglį į mokyklą. Prie mokyklos, žinoma , reik sustoti ir tą mokinuką išleisti, bet to padaryti neleidžia ženklas. Atidarome dureles ir šok! Va taip paprastai, kaip iš važiuojančio traukinio vesterne… Įspūdinga…
Tad keletas istorijų. Spėju ne pabaiga…