dėl Nunchės

Šiandien gavau atlyginimą.
Vasarą išvykstu į tapytojų plenerą, neatostogausiu. Nusipirkau gerų cigarečių – visada taip, kai tik gaunu pinigus.
Šildau sriubą, aplink galvijo šonkaulį sukasi burokai, burbulai į priekį stumia bulvių kvadratėlius.
Srėbiu, kramtau, ryju. Mano pilve 32 apuokai.
Jų plunksnos tirština kraują ir lėtina širdį. Vos pakeliu kojas: jos yra kietai kimštos pagalvės. Akys apsitraukia niūriu pelėsiu, pro ausis sklinda duslus, drėvinis ūkavimas. Prisidegiu brangią, labai gerą cigaretę. “Gal parūkom, Nunche”, norėčiau pasakyti, bet verčiau tyliu, nes man nejauku kalbėtis su sienomis, pripažinti sau, kad kalbinu jas, kad rūkau vienas, kad Nunchės nėra čia.
Lempos krūtis apšviečia siaurą spintelės nugarą. Stalo skoliozė paūmėjusi – visas sukumpęs, dažnai ant jo sėdžiu.
Dabar irgi ant jo sėdžiu, sukėlęs, po savimi parietęs kojas. Į kelius sminga trupiniai, vienas kitas buroko gabalėlis įsigeria į kelnes.
Pamenu, kaip tavo butą buvo užpuolusios skruzdėlės. Ypač prieš lietų jos imdavo lįsti iš pakampių, ropoti radiatoriumi ir linoleumu. Nunche, tu tokia kvaila: prigaudei jų visą puslitrį stiklainį ir supylei į verdantį vandenį. Žiūrėjome, kaip brinksta jų kūneliai, prunkštėme į puodą. Sakei, kad tave aplanko vizija, kad matai mus stovinčius prie Big Ben’ o su baltu, gerai išdresiruotu koliu; matai, kaip mes fotografuojamės su lenkais, kaip aš tau dovanoju auksines apyrankes ir auskarus, paskui tapau nuogą tvankioje motelio vienutėje. Tada labai prajuokinai mane, pasakiau, kad dėl tavęs suvalgyčiau visą tą sušutusį skruzdėlyną.
Ne akys, o tvirta tavo juodų plaukų virvė hipnotizavo mane, nejutau rūgštaus virėsio skonio, burna buvo nejautri ola, kuria keliavo tų darbštuolėlių košė.
Lyginai rankšluostį kartkartėmis suprunkšdama: nežinau, ar dėl tos vizijos buvai tokia linksma, ar mano atsikišęs pilvo būgnelis su požeminėmis vabalienėmis taip tave džiugino.
Dabar surūkiau vieną brangią, labai gerą cigaretę. Tuoj išsitrauksiu antrą. Kambary spengia tyla. Sekcijoje krištolinės vazos liežuvauja, dalinasi viena su kita išgalvotomis paskalomis.
Apuokai pūva, troškinasi nikotino garuose.
Krūtine ima tekėti drėgnas, slidus vėmalas. Nuo jo niežti oda, bet tvardausi: žinau, kad pirštai įklimptų. Na, būtų labai nemalonu…
Dabar ant krūtinės tie 200 g  iš manęs išėjusio liūdesio.
Nunešti į vaikų namus? Mačiau vakar per TV kaip jie šypsosi ir mojuoja minkštais žaisleliais.
To neturi būti.
To tikrai neturi būti, Nunche.

05 06 14