Teko eiti per ugnį ir vandenį, kol prisikapsčiau iki šio eilėraščio. O prisikapstęs iki jo vis dar nežinau, ką jam pasakyt.
Kiek daug vistik gali pakeisti vienas žodis. Pabandykit jį uždengti, sunaikinti, ištrinti, tik pabandyki jo atsisakyti. Viskas. eilėraštis nebetenka prasmės. Visos eilutės- saldžios sentimentalios ir lėkštos mintys, paprasti besvoriai žodžiai, pretenduojantys į nostalgiją.
O klydau... Čia atsiranda ir įtampa. Ir bloga nuojata. Ir visa tai, kas verčia krūptelėti ir pasikapstyti savo vidujybėje. Vienas vienintėlis žodis, sukūręs pasaulį. Vienas vienintėlis žodis jį išgelbės.
Šiuo atveju eilėraštis neišplėtotas pakankamai. Ir toji įtampa, apie kurią kalbėjau anksčiau, na, ji per greit ateina. Panašu į šoką.
Tiesa, įtampą galima pajusti trečioje eilutėje nuo pabaigos. Taip pat vienu vienintėliu žodžiu. Apgaulingų.
Bet mažoka...
Kaip įdomiai sugalvota sieti pavadinimą su paskutine eilute. Toks žaismingumas vistiek matosi. Abejočiau dėl spalvotus akmenėlius ir jų rinkimą, galbūt perdėm tas rinkimas dėsninga. Norėčiau šiek tiek erdvės, nes dabar tai didelis sakinys - jis šiek tiek trikdo, nes yra nemažai motyvų kurie turi savo sąsajas ir dėl vientisos formos nukenčia kiti, kadangi nespėji susigaudyt kas kam priklauso. Tai tokia būtų mano pastabėlė. :)
Kreipinys gražos, eilium forma pasirinkta gera, trumpas eilutės, - kap malda, ožkalbiejėms. Tik va "tekėjimas; čiurlenimo" per artėi vėins kėta veiksmažuodėnės darybas daiktavarde, kažkap autuomatizmo atsiduod, nuors veiksma nestabda (kap dažniause būn tuokes atvejes). Pabaiga, - apgaulinga, gal nereikietom tum krontum, galieje ėr kėtep nomarintė lyrini heruojo, nes noskondintė - lėngviause yr. Šep tai eilieraštis nuostabos, daugialypėška daugiaprasmis, no gal tėksliau, - dvėprasmis, doudo ketoris, galieje daugiau parotolioutė, tep graže čiorliejė jok.