Tarpežerio šalies didvyriai

I Dalis: Preliudija

Tarpežeris tyliai budo iš Sesers Nakties nuaustų sapnų. Turbūt paklausėte savęs, ar kartais Diena ne brolis? Na ne, Diena irgi Sesuo, kuri, kaip ir jos tamsiaplaukė sesė, buvo garbinama Tarpežerio šalyje. Tiesa, dar buvo du broliai - Rytas bei Vakaras, pusbroliai - Popietė ir Pavakarys, o dar tetos, dėdės, o kartu ir nemažas skaičius svainių, uošvių bei kaimynų. Visa šita giminėlė, na tikriausiai neskaitant kaimynų, sudarė Laiko Dievų Panteoną.
Tarpežerio piliečiai kalbėdami apie laiką sąžiningai pridėdavo gerbtiną giminystės statusą, kaip antai, Dėdulė Vidurnaktis ar Motinėlė Savaitėlė, tačiau ilgainiui, visa šita religinė kasdienybė juos užkniso ir Laiko Dievai paprasčiausiai buvo užmiršti, o laiko išraiškos įgavo normalius, dabar jau įprastus, pavadinimus.
Tačiau Dievai neužmiršo žmonių! Kasmet susirinkę į giminės puotą jie kurpdavo baisius planus, kaip nubausti bedieviškai nusiteikusius žmones, tačiau puotai besibaigiant jie visi taip prisigerdavo, kad pamiršdavo ne tik apie baisų keršto planą, bet ir apie jiems skirtas pareigas Visagalėje Laiko Tėkmėje. Tikriausiai jau įtariate iš kur atsirado keliamieji metai.
Na, bet ši istorija ne apie žmonių užmirštus dievus, o apie kadaise Tarpežerį ištikusias bėdas, apie intriguojantį nuotyki, apie nuostabią moterį, apie didvyrį, kurio vardą dar ilgai su dėkingumu ir pagarba minėjo šios šalies gyventojai...
Na taip, jūs neklystate, ilgainiui žmonės užmiršo ir jį, kaip ir visus kitus, nes žmonių atmintis trumpa, o metraštininkai popierių dažnai panaudodavo ne itin tinkamais tikslais.

*****

Tamsiais rūmų koridoriais netikėtai nuaidėjo nekantrus trepsėjimas.  Pavargusiu žvilgsniu karalius klaidžiojo įmantriais durų raštais laukdamas netikėto svečio. Nutilusius žingsnius palydėjo girgždančių durų verksmas. „Tas velnio duris jau seniai laikas sutepti, o vis pamirštu“ - mintyse suaimanavo šalies valdovas, pasitaisydamas karūną. Pro duris įbėgo ilgaplaukė žmogysta apsisiautusi juodu, žvaigždėmis išsiuvinėtu apsiaustu. Didingą vaizdą šiek tiek gadino iš po apsiausto kyšančios pūkinės šlepetės kaustytais padais.
- Būk pasveikintas, Astrologe, - kimiu balsu prabilo valdovas. – Kokių nelaimių šįkart įžvelgei danguje? Gal vėl kils grėsmingas karas? Gal vėl sausra nustekens valstiečius ir išdegins jų laukus? Gal vėl...
- O ne, jūsų didenybe! Baisi nelaimė užgrius ne mūsų šalį, o karališką šeimą! – žmogelis įkvėpė oro, kurio akivaizdžiai trūko po ilgo bėgimo rūmų koridoriais. Tada tarsi pabrėždamas naujienų svarbą iškėlė pirštą ir... ūmai užsičiaupė lyg musę kandęs. Karalius klausiamai kilstelėjo antakį ir atsiduso. Kodėl gi visi aiškiaregiai taip dramatiškai pranešinėja apie artėjančias nelaimes? Sutrikęs astrologas apsičiupinėjo kišenes ir išsitraukęs skubiai perskaitė apglamžytą popierėlį. Staiga atsiradusią šypsenėlę vėl užtemdė rūstus žvilgsnis, vėl į lubas pabrėždamas įvykio svarbą nukrypo pirštas ir menėje nuaidėjo skardus, nelaimę pranašaujantis balsas:
- Baisi bėda užgrius jus ir jūsų šeimą, valdove. Visų mūsų ašaros bus atskiestos nekaltu karališku krauju! Ant mūsų protėvių žemės kris Dievų prakeiksmas!!!
Situacijos dramatizmas akivaizdžiai jau buvo sugadintas, todėl karalius tik šyptelėjo stebėdamas teatrališkas astrologo pastangas.
- Elrikai, tavo aktoriniai sugebėjimai tikrai tragiški, tad gal palik naujienų skelbimą bardams, o pats malonėk trumpai išdėstyti ką gi šį kart tau atskleidė žvaigždės.
- O garbingasai, džiaugiuosi, kad teikėtės išklausyti jūsų niekingo tarno, visą matančio aiškiaregio, žvaigždžių skaitytojo...
Karalius piktai kostelėjo ir ką tik veidą puošusi šypsenėlė pranyko. Astrologas, krūptelėjo, nekantriai sutrepsėjo kaustytom šlepetėm ir pratrūko:
- Demonas, valdove,  galingas demonas užklys į jūsų rūmus. Žvaigždės nesako, kas jis toks ir kokie burtai jį čia atves. Tačiau kai ką aš visgi įžvelgiau kažkur ties Didžiosios Meškos užpakaline koja, - šiek tiek patylėjo. – Į rūmus toji pragaro išpera ateis jūsų dukters!!! - Na ir velniai jos nematė, - atrodė, kad karalius netgi nudžiugo.
- Bet kaip taip, valdove? Nesuprantu, juk šalis liks be paveldėtojo. Negi paliksite šalį svetimam žmogui, o ne tiesioginiam jūsų įpėdiniui?
- Tai, kad nerūpi jai gimtoji karalystė, tik kardu pamojuot, žirgais pajodinėt. Būtų paauglė tai dar suprasčiau, bet gi  jau subrendusi merga, tekėt jai laikas, pamainos man ieškot, o ji...  Žinai, Elrikai, aš greičiau šalį valdyti palikčiau tau, nei tai išdykusiai mergiotei.
- A, na tada velniai jos nematė, - dabar jau nudžiugo ir Elrikas.
O tuo metu, kitoje menės pusėje, už sunkių ąžuolinių durų į grindis tyliai kaptelėjo skaidri ašara. Pokalbį nugirdo ne kas kitas, o žavioji karaliaus dukra. Gūžtelėjusi pečiais jaunoji princesė baigė graužti svogūną ir patraukė tolyn nuo pagrindinės menės, tolyn nuo namų, kuriuose jos niekas nemyli...
Dar saulei nepatekėjus dingo iš pilies eikliausias karaliaus žirgas kartu išsinešdamas karalystės paveldėtoją...

*****

„Vienaakis vienaragis“ buvo paprasta smuklė šalia Didžiojo kelio, kuris buvo prekybos pagrindas tarp sostinės ir stambiausio šalies uosto. Juo į šalies širdį keliaudavo svetur pabuvoję pirkliai, iškalbingieji bardai, išmintingieji burtininkai ir kiti aferistai trokštantys greitai pralobti. Visi keliautojai apsistodavo šalia smuklės esančiuose svečių barakuose, o vakarus leisdavo „Vienaakyje vienaragyje“, taip užtikrindami jo savininkui finansinę gerovę. Smuklėje tvyrojo linksmos nuotaikos pagardintos tabako kvapais bei praskaidrintos linksmomis miškavaikių dainomis.
Niekas neišgirdo kaip atsivėrė salės durys ir į linksmybių pilną salę įžengė aukšta būtybė, kurios veidą slėpė gobtuvo metamas šešėlis. Prie šono kabėjo paauksuotas kalavijas, o petį puošė medžioklinis lankas. Staiga nutyko dainos ir besilinksminantieji lyg susidomėję, lyg išsigandę  nužvelgė netikėtą svečią. Nesigirdėjo nė žodžio - visi tarytum suakmenėjo. Būtybė lėtai nusiėmė gobtuvą, žibintų šviesoje pasimatė didesnės nei žmogaus, smailios elfiškos ausys. Niekas neištarė nė žodžio. Laikas tarytum sustojo...
Elfas luktelėjo dar minutę ir gan sutrikusiu balsu paklausė:
- Jūs ką bepročiai? Ko čia žiūrit? Elfo nematėt?
Ir staiga tylą nutraukė skardus balsas, kurio šeimininkas netikėtai stryktelėjo ant baro:
- Taigi, taigi!!! Visi, kurie statėt už „bepročius“, laimėjimą galite atsiimti pas mane, visi kiti, kurie pastatė po sidabrinį už tai, kad elfas pasitaikys pasikėlęs, lieka be nieko!
Vėl pasigirdo dainos, vėl sugrįžo linksmas juokas, viskas tęsėsi lyg niekur nieko. Elfas galutinai sutriko ir nudelbęs akis nutipeno prie baro. Skardžiabalsis žvaliai šypsodamas priėjo prie elfo ir nusiėmė plunksnuotą skrybėlę:
- Ronas Auksarankis jūsų paslaugoms, o didingasis elfe. Viliuosi, kad mano organizuotos lažybos nepažemino jūsų garbios asmenybės ir tikiuosi, kad priimsit šią taurę vyno kaip draugystės ženklą.
Elfas neatsakė, tačiau taurę ištuštino akimirksniu.
- Ei, ei, tokiais tempais ir vidurnakčio nesulauksi, prilaikyk pegasus, mielas drauge.
- Pirma - aš tau nedraugas, žmogau. O antra – patrauk pirštus nuo mano sidabrinio durklo, nes gali tekti juos patrumpint.
Ronas tarytum išsigandęs atšoko ir lyg nenorom nudūlino į kitą smuklės pusę. Elfas patenkintas šyptelėjo ir užsisakė dar vieną taurę vyno. Auksarankis, o tiksliau, Mikliarankis Ronas, prisėdo atokiau ir mostelėjo smuklės šeimininkui. O iam priėjus ištiesė penkis auksinius.
- Kaip ir žadėjau seni, vienas už savaitę pragyventą palėpėje, keturi už suderėtą žirgą.
- Bet kaip? Taigi dar vakar buvai be skatiko, iš kur tokie pinigai?
- Che, rankų miklumas ir jokios apgaulės, seni. Iš elfo kapšo jie. – Vagis linksmai nusijuokė, - ranka miklesnė už akį, atsimink tai ir būk atsargus. Pas tave linksma, tačiau dabar deja turiu iškeliaut – elfas, nors ir ne ypatingai sumanus, nuosavybės greit pasiges ir ieškot išeis, o kautynėse aš jam ne varžovas.
- Tada lik sveikas, Ronai. Visada malonu turėti su tavim reikalų. – nusišypsojo smuklininkas ir nejučiom kumštyje sugniaužė savąjį pinigų kapšą.
Į tylią naktį iš smuklės kiemo išjojo vienišas raitelis, o pririštas prie balno, pritardamas žirgo šuoliams, siūbavo paauksuotas kalavijas.